Jonos pamokslavimas tapo ženklu pagoniškosios Ninivės gyventojams, kuris paskatino juos atsiversti. Įdomu tai, kad jiems net nesutrukdė tai padaryti faktas, jog Joną Dievas prieš jo valią privertė imtis šios misijos, maža to, dėl savo godumo jis visai nenorėjo dalytis išganymu su niniviečiais ir nenorėjo, kad jo misija pavyktų. Nežinau, per kokį pranašą Viešpats Dievas nori šiandien kalbėti tau ir man (galbūt tai bus kažkas, kam mūsų išgelbėjimas rūpi ne daugiau nei Jonui niniviečių išgelbėjimas, o gal net kažkas, kas visai nesuvokia, kad atlieka tokią misiją, pavyzdžiui, vyras, žmona, viršininkas ar bendradarbis), tačiau ne tai svarbiausia; svarbiausia, kad šio pranašo žodis, kad ir kas jis būtų, būtų mūsų gerai atpažįstamas ir ištartas su galia, skatinančia širdį atsiversti.

Apmąstymą parašė br. Piotr OFM Conv.

I GAVĖNIOS SAVAITĖ (KV)
TREČIADIENIS

Pirmasis skaitinys (Jon 3, 1–10)

    Viešpaties žodis pasigirdo Jonai antrąjį kartą: „Kelkis ir vyk į Ninivę, į didįjį miestą, ir skelbk jam bausmę, kurią aš tau
pasakysiu“.
Jona pasikėlė ir, klausydamas Viešpaties žodžio, nuvyko Ninivėn. Ninivė Dievo akims buvo didelis miestas – trijų dienų apėjimo.
Jona pradėjo apeiti tą miestą vienos dienos kelione ir šaukė: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninivė bus sunaikinta!“
Ninivės gyventojai įtikėjo Dievu, paskelbė pasninką ir apsivilko atgailos drabužiais – didis ir mažas. Pasiekus šiai žiniai Ninivės karalių, tasai pasikėlė nuo sosto  nusimetė karaliaus apsiaustą, apsivilko atgailos drabužiu ir sėdo į pelenus. Jis liepė apšaukti Ninivėje tokį karaliaus ir jojo didikų potvarkį:
„Te nieko nevalgo žmonės, te nieko neėda galvijai, stambieji ir smulkieji, te jie nesigano ir negeria vandens. Tegul jie apsivelka atgailos drabužiais – žmonės ir galvijai. Tegul jie smarkiai šaukiasi Viešpaties; kiekvienas tegul nusigręžia nuo piktojo kelio ir nuo neteisybės, kuria rankas susitepęs. Kas žino, gal Dievas ir pervirs, gal pasigailės, galbūt atsileis jam degantis pyktis, ir mes nepražūsime?“
Ir Dievas pamatė jų darbus – kad jie nusisuko nuo piktojo kelio. Todėl pagailėjo Dievas to blogio, kuriuo jiems buvo grasinęs, ir jo nepadarė.

Atliepiamoji psalmė (Ps 50, 3–4. 12–13. 18–19)

P. – Graudžios, nuolankios širdies tu, Dieve, neatstumsi.

    Pasigailėk manęs, Dieve: tu didžiai gailestingas.
Gerumas tavo beribis, – naikinki mano kaltybę.
Grynai nuplauk mano dėmę,
numazgok mano kaltę! – P.

    Sutverk širdį man tyrą, o Dieve,
many nepalaužiamą dvasią atnaujink.
Vai, neatstumki manęs nuo savojo veido,
prarast tavo šventąją dvasią neleiski! – P.

    Juk džiaugsmą tau daro ne aukos:
jei deginčiau auką, tu nepriimtum.
Manoji, Dieve, auka – tai širdis sugrudus.
Graudžios, nuolankios širdies tu neatstumsi. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Jl 2, 12–13)

    Iš visos širdies į mane atsiverskite, – sako Viešpats, – nes aš maloningas ir gailestingas.

Evangelija (Lk 11, 29–32)

    Žmonėms gausiai susirinkus, Jėzus pradėjo kalbėti: „Ši karta yra bloga karta. Ji reikalauja ženklo, tačiau jai nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas. Kaip Jona buvo ženklas nineviečiams, taip Žmogaus Sūnus bus šitai kartai.
Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels kartu su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks. Nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau, negu Saliamonas.
Ninevės gyventojai stos teisme drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atsivertė, išgirdę Jonos pamokslus, o štai čia daugiau, negu Jona“.