Ir paralyžiuotojo draugai, kurie kasdien jį guldydavo prie šventyklos vartų, ir pamaldūs žydai, kurie eidavo pro jį ir kartais duodavo jam išmaldą, matė jame žmogų, praradusį gebėjimą judėti, taigi tarsi pusgyvį, kuris nebeturi galimybės sugrįžti tarp gyvųjų. Kita vertus, Petras ir Jonas, žvelgdami į tą patį žmogų, mato jo ištiestą dešinę ranką, taigi biblinį galios ir veikimo galimybių simbolį. Tas, kuris atrodė miręs, apaštalų akyse pasirodė turįs gyvybės potencialą, tas, kuris Jėzaus Kristaus vardu vis dar gali atsistoti ir šlovinti Dievą už didžius darbus, kuriuos Jis daro visoje istorijoje.

Apmąstymą parašė br. Piotr OFM Conv.

IV VELYKŲ DIENA (ABC)
Trečiadienis

Pirmasis skaitinys (Apd 3, 1–10)

    Petras ir Jonas ėjo į devintosios valandos pamaldas šventykloje. Tuo pačiu metu buvo nešamas ir vienas apsigimęs luošas vyras. Jį kasdien sodindavo prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų šventyklos lankytojų išmaldos. Pastebėjęs beįeinančius vidun Petrą ir Joną, jis paprašė išmaldos.
Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį drauge su Jonu, tarė: „Pažiūrėk į mudu“. Jis pakėlė galvą, tikėdamasis ką nors gausiąs. Bet Petras prabilo: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu imk ir vaikščiok!“ Ir paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo kojos ir pėdos bematant sustiprėjo. Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas, garbino Dievą.
Visi žmonės pamatė jį vaikščiojant ir šlovinant Dievą. Jie pažino, kad tai tas pats luošys, kuris sėdėdavo elgetaudamas prie Gražiųjų vartų. Jie buvo labai nustebinti ir sukrėsti to, kas buvo jam atsitikę.

Atliepiamoji psalmė (Ps 104, 1–4. 6–9)

P. – Tegul džiaugiasi širdys, kurios Viešpaties ilgis.
A r b a: Aleliuja.

Iškilmingiausiai Viešpatį garbinkit,
sveikinkit jo šventąjį vardą,
skelbkit tautoms didingus jo darbus.
Jūs jam giedokit ir grokit,
garsinkit jo stebuklingą veikimą. – P.

Jums leista šventu jo vardu vis didžiuotis.
Lai džiaugiasi širdys, kurios Viešpaties ilgis.
Žvelkit į Viešpatį, į jo galybę,
jo veidą išvysti vis trokškit. – P.

Jūs, jo tarnai, Abraomo ainija,
jūs, jo rinktiniai, Jokūbo vaikaičiai!
Dievas mums yra patsai Viešpats,
visą pasaulį valdo jo galingasis žodis. – P.

Amžiais jis atmena sandorą savo,
pažadą, duotą kartoms tūkstantinėms:
sutartį su Abraomu sudarytą,
priesaiką, duotą kilniam Izaokui. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 117, 24)

P. Aleliuja. – Šią dieną laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes! – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 24, 13–35)

    Tą pačią dieną du mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie jo nepažino. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate ir ginčijatės, eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.
Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė Jėzui: „Nejaugi tu būsi vienintelis žmogus, buvęs Jeruzalėje, kuris nežino, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“
Jėzus ramiai paklausė: „O kas gi?“
Jie tarė jam: „Su Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios apsireiškusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“.
Jėzus jiems tarė: „O jūs neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.
Jie prisiartino prie kaimo, į kurį mokiniai keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti …“ Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duonos, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė jiems valgyti. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“
Jie tuoj pakilo nuo stalo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten jie rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Tai tiesa! Viešpats prisikėlė ir pasirodė Simonui“. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.