Šviesa tamsoje

Posted by in apmąstymas

Einant naktį tamsoje lengva suklaidinti kelią ir nepastebėti pavojų, lengva nukristi ir susižeisti, daugelis daiktų atrodo visiškai kitaip nei šviesoje, o net menkiausi šnarantys garsai atrodo grėsmingi. Mažiausias šviesos spindulėlis pakeičia visą tikrovės suvokimą ir mūsų požiūrį, nes jis padeda viską pažinti iš tikrųjų. Jėzus yra šviesa, apšviečianti mūsų sielų tamsą ir taip leidžianti atpažinti ir įvardyti blogį kaip blogį, o gėrį kaip gėrį – tikėkimės, kad niekas nenusigręš nuo šios Šviesos, ieškodamas kompromisų, kurie užgožtų skirtumą tarp gėrio ir blogio, dorybės ir ydos, atsakomybės ir hedonistinio ar savanaudiško malonumo, moralės ir nuodėmės.

IV Velykų savaitė (ABC/KV)
Trečiadienis


Pirmasis skaitinys (Apd 12, 24–13, 5)

    Viešpaties žodis augo ir plito. Barnabas ir Saulius, baigę savo uždavinį ir paėmę su savimi Joną, vadinamą Morkumi, sugrįžo iš Jeruzalės.
Antiochijos Bažnyčioje buvo pranašų ir mokytojų: Barnabas, Simonas, pravarde Juodasis. Liucijus Kirenietis, Manaenas, augęs kartu su tetrarchu Erodu, ir Saulius. Kartą, kai jie laikė pamaldas Viešpaties garbei ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: „Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos šaukiau“.
Šventosios Dvasios siunčiami, jie nukeliavo į Seleukiją, o iš ten laivu pasiekė Kiprą. Atvykę į Salaminą, jie ėmė skelbti Dievo žodį žydų sinagogose.

Atliepiamoji psalmė (Ps 66, 2–3. 5–6. 8)

P. – O Dieve, tave tegarbina tautos, tešlovina visos tautelės.
A r b a: Aleliuja.

Tebūna mums Dievas didžiai maloningas,
telaimina mus, giedru veidu težvelgia.
Tegul jo žygius pažįsta pasaulis,
visų tautų žmonės – jo išganingąjį darbą. –P.

Visa žmonija tegu linksminas, džiaugias,
kad tu tautose viešpatauji teisingai,
pasauly tautoms vadovauji. – P.

O Dieve, tave tegarbina tautos,
tešlovina visos tautelės.
Tegu mus laimina Dievas,
pasaulio kraštai tegu jį pagerbia. – P.

Posmelis prieš Evageliją (Jn 8, 12)

P. – Aleliuja. – Aš – pasaulio šviesa, – sako Viešpats. – Kas seka manimi, turės gyvenimo šviesą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Jn 12, 44–50)

    Jėzus garsiai šaukė:
„Kas mane tiki, tiki ne mane, bet tą, kuris mane siuntė. Ir kas mane mato, mato tą, kuris mane siuntė.
Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų patamsyje. Kas klausys mano žodžių, bet jų nesilaikys, tai aš jo neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti.
Kas mane niekina ir mano žodžių nepriima, tas jau turi savo teisėją: pats žodis, kurį aš kalbėjau, nuteis jį paskutiniąją dieną. Aš juk kalbėjau ne iš savęs, – Tėvas, kuris mane siuntė, davė man priesaką, ką aš turiu sakyti, ką skelbti. Ir aš žinau, kad jo priesakas – tai amžinasis gyvenimas. Tad ką aš kalbu, skelbiu taip, kaip Tėvas man yra sakęs“.