3sakiniai

Senajame Testamente daug kartų Dievas žadėjo atsiųsti Mesiją: tai per pranašus, ar per įvykius, kurie atskleidžia Dievo Sūnaus gyvenimą ir misiją, o kuriuos vadiname Kristaus tipais. Tarp jų yra ir šiandien pirmajame skaitinyje aprašytas Danielius. Nors Danielius buvo karaliaus laikomas draugu ir ištikimų tarnu, susiklosčius aplinkybėms, buvo įmestas visai nakčiai į vieną olą su liūtais. Išaušus rytui išėjo iš urvo gyvas ir sveikas. Pasaulio pabaigoje Jėzus ateis debesyje su didžia galybe ir garbe – o tai bus ir mūsų atsikėlimas iš mirties olos.  

Kai skaitome apie pasaulio pabaigą, gamtos neįprastus reiškinius ir laukiančius Dievui ištikimųjų persiekiojimus, šiurpas bėgioja per nugarą ir jaudulys kyla sieloje. Nors tai nėra mieli ir malonūs dalykai, nėro ko bijoti – kaip pirmajį Jėzaus atėjimą lydėjo Dievo malonės reiškiniai ir prie Kūdikėlio prakartėlės giedojo angelai, taip ir antrąjį Mesijo atėjimą lydės Dangiškosios Karalystės galybės ir Viešpaties teisybė. Tie, kurie ištikimai vykdė Dievo valią, ištvermingai laiko Jo vertybes ir savo darbais rodė artimui meilę, su džiaugsmu pasitiks Tą, kurio laukia, nuolat šaukia ir kuriam meldžiasi  

Dievui nereikia namų, ypatigų vietų ar įspūdingų pastatų, tačiau nori turėti „mūsų pasaulyje“ savo ambasadas, kur mes galime ateiti ieškodami ramybės, paguodos ar akimirkoje pabūti Jo akivaizdoje. Dėl to Jėzus su uolumu savo šventykla nuo žmogiško būdo ir projektų bei kasdien ten skelbia savo nesikeičiančių vertybių žodžius. Ir čia kalbama, pirmiausia, apie mūsų sielą, Dievo šventovę.

Kiekvieno žmogaus net mažiausia ar slaptai padaryta nuodėmė, nors gali atrodyti nereikšmingai, yra Viešpaties didelis rūpestis. Todėl pagailėjęsmViešpats atėjo į žemę, kad savo kančia atpirktų žmogų iš piktojo vergijos ir iš naujo padarytų Dievo vaiku. Tačiau nepriimta šią Jo malonė, o tuo labiau, nepstėbėtas, nelauktas ir neįvertintas Jo apsilankymas išspaudžia iš Jėzaus akių ašaras. Kaip svarbu asmeniškai priimti Viešpaties dovaną, o savo ištikimybe atluginti už kitų nedėkingumą.

Šv. Elzbieta, šios dienos ir Pranciškonų pasauliečių ordino globėja, vaikystėje pasiekė tokį pamaldumo ir Dievo meilės lygį, jog lengvai sugebėjo atsakingai eiti žmonos pareigas, išmintingai auklėti savo vaikus, uoliai rūpintis vargšais ir slaugyti ligonius. Nei  perankstyva vyro mirtis, nei jo giminės kurtos intrigos, nei dvaro gyvenimo vilionės neužgožė Elzbietos ištikimybės Evangelijai ir tarnavimo esantiems nelaimėje. Todėl jos vieta yra Išganytojo – Teisėjo dešinėje, kuris pripažino, jog viską ką padarė mažiausiems, padarė Jam.  

Galiu turėti vilties, kad bus geriau ir tuo pačiu nieko nedaryti – laukti, laukti ir gyventi svajonėmis. Galiu turėti vilties dėl ateities ir iš visų jėgų, visais įmanomais būdais  siekti nubrėžtų tikslų, pasitikėdamas vien savimi ir įgyvendindamas savo planus. O galiu turėti vilties, kaip Marija – priimti Dievo pasiūlymus, leisti Jam apsigyventi „savo pasaulyje“ ir pasitikėti visatos Kūrėjo, istorijos Valdovo ir kiekvieno žmogaus Išganytojo ištikima meile ir nuolatine globa.   Skaitiniai Iz 9, 1–3. 5–6:  Ps 113, 1–2. 3–4. 5–6. 7–8. Gal 4, 4–7:  † Jn 19, 25–27: 

Tikėjimas padeda aklam žmogui tapti žmogumi, kuris aiškiai mato. Dar daugiau – tikėjimas padeda pamatyti viską tikrovės šviesoje. Kai išgyveni tamsos laiką, gal nereikia per jėgą ar per nugarą varvančiu prakaitu spręsti visų problemų, bet atnaujinti savo tikėjimą Dievu, kad viskas taptų aiškiau ir tikriau. Apmąstymo gairės – br. Kamil OFM Conv.

Kaip Jėzus  iš ko nors prašančio žmogaus (pavyzdžiui išgydymo ar išlaisvinimo), reikalauja tikėjimo, taip ir tikėjimas yra reikalingas besimeldžiančiam žmogui, nes malda tai ne gražiausių žodžių, ar gražiausiai ištartų žodžių upė. Tai tikėjimas Gyvuoju ir Visagaliu Dievu bei sprendimas priimti viską, ką Jis duoda. Tačiau tai nenubraukia mūsų prašymų ir norų. Jis greitai ima mus į savo saugias rankas bei suteikia mūsų išganymui  reikalingų malonių mums dar net nepaprašius. O jei nesuteikia mums to, ko prašome tai arba turime išmokti kantrybės ir pažinti laukiamos malonės vertę, arba ši dovana mums…read more

Keliaujantį į Jeruzalę Jėzų pasitiko dešimt raupsuotųjų ,prašančių išgydymo – ir gavo ko prašė. Pagal to meto teisę, kiekvienas išgydytasis turėjo praeit kunigo patikrą ir paaukoti padėkos auką, bet tik vienas iš Evangelijoje aprašytų išgydytų susimąstė ir padėkojo tam,  kam turėjo padėkoti. Tik tada vyko tikras stebuklas – tikėjimas grąžino jam žmogaus orumą bei Dievo vaiko laisvę ir džiaugsmą. Argi ne tokio išgydymo trokšta kiekvienas iš mūsų, kai dvasia patiria Viešpaties malonės jėgą ir Aukščiausiojo prisilietimą, pakylantį lyg aušra?