Pagyvenusiam Zacharijui arkangelo pažadas, jog kartu su nevaisinga Elzbieta turės sūnų, atrodė nerealus, nors visą gyvenimą šito prašė. Todėl Dievo pasiuntinys uždarė jo lūpas, kol Viešpaties pažadas išsipildys, kūdikis bus paaukotas Dievui ir gaus Jono vardą.

Kai Dievas parveda mus pas save, nori, kad ramiai ir tyloje, pilni pasitikėjimo, pabūtume prie jo, pasiklausytume, ką turi jis mums pasakyti. Todėl verta nutilti ir leisti Dievui šnabždėti į mūsų širdį.

Apmąstymą parašė br. Robert Kozielski OFM Conv.

Dievo žodžio liturgija: http://www.lcn.lt/dls/kv/kv_1219.html