Dievas, su dideliu džiaugsmu sukuręs visą pasaulį ir išsirinkęs žmoniją, su neįprasta ištikimybe ieško progos būti šalia, apdovanoti gailestingumu, teikti malones ir rodyti savo meilę, net tada kai nėra įvertinta nei priimta. Viešpats nesuabejojo ar verta dar labiau pasiaukoti ir neatidėjo savo įsikūnijimo meto, laukė tik tinkamo laiko pilnatvės. Atėjęs atiduoda savo gyvybę ir leidžia perdurti savo šoną, kad ištekėjus vandeniui ir kraujui, gimtų laisva nuo nuodėmių ir pilna šventumo Dievo Tauta.
Matydamas Viešpaties pasiaukojimą sunku surasti padėkos žodžius, mintymis suvokti, kas atsitinko – galima tik tyloje atsiklaupti po kryžiumi ir viską Jam atiduoti, taip pat save, nuosavybėn*.

* Viešpatie Jėzau Kristau, * tegu karštõs ir saldžiõs Tavo meilės galybė * atitraukia mano protą nuo visko, * kas yra po dangumi, * kad galėčiau numirti iš meilės Tavo meilei, * kaip Tu panorai numirti iš meilės mano meilei. * Amen. (Šv. Pranciškus: Malda ,,Absorbeat“)