Jokūbas pasilikęs naktį be artimųjų, kurie padėtų, be turtų ir savo asmeninių daiktų, kuriais pasiremtų, pradėjo kautis su Dievo angelu – tikra dvasinė kova, kuri baigėsi tik tada, kai paprašė palaiminimo. Nebylys prakalbo Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus išlaisvinačios galios dėka. Kaip atrodo mano kovos dėl šventumo, vertybių, dorybių? Ar pasikliauju savimi, kitais ar kažkokiais daiktais, kurie tampa talismanais ar amuletais? Kiek kartų tada laimėjau, taip galutinai, ne tik akimirkai? Ar nebūtų geriau pasitikėti Jėzumi, kuris mato  mus “suvargusiuos ir apleistus, lyg avys be piemens” ir besigailėdamas kovoja mūsų naudai – išganymui?