Kad Dievas tai ugnis, tai liepsna, kuri uždega, vienija su savimi, perkeičia, Jėzus pasakė šv. Veronikai Giuliani: „Kaip norėčiau, kad visos sielos ir visos širdys surastų prieglobstį mano Širdyje. Taip labai jas myliu!“ Kad pažintume šią žinią nereikia išmokti senų kalbų, studijuoti slaptas knygas ar prisijungti prie išrintosios, neviešos brolijos – čia reikia širdies, kuri nuolankiai pripažins, jog yra neverta, jog viena nieko nereiškia, jog visiškai priklauso nuo savo Kūrėjo. Taip Mozė atpažino Dievą liepsnojančiame krūme, taip Jėzus šlovina Tėvą, kuris paslėpė tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų. Susigraudinusios ir atgailaujančios širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi.

P.S. Apie TĄ UGNĮ IR LIEPSNĄ, gražiai rašė pranciškonas, šios dienos globėjas, šv. Bonaventūras.

Apmąstymą parašė br. Patefonas OFM Conv.