Kai siekiame kažkokio tikslo naudojamės tuo, kas padėda ir atmetame tai, kas trukdo įgyvendinti planus. Niekas neišjungia mąstymo, bet stengiasi viską apgalvoti, apsvarstyti, pasimokyti ir iš savų ir iš kitų klaidų, kad tik pavyktų atlikti numatytą darbą. Ir nors kartais priežastimi yra noras nebūti išjuoktam, labiausiai širdį džiaugina faktas, kad pasisekė. Esame patenkinti, matome prasmę gyventi, augame!
Kaip dažnai įdarbinu protą planuodamas augti dvasioje?