Elzbieta ir Zacharijas neturėjo vaiko, kas Senojo Testamento laikais buvo tiesginiu įrodymu, kad Dievas dėl jų nuodėmių jiems nelaimina. Vis dėl to per visą savo gyvenimą, nuo jaunystės iki senyvo amžiaus, jie buvo Viešpačiui ištikimi ir pamaldūs. Galėjo suabejoti, įsižesti dėl Dievo neteisybės, išsižadėti tikėjimo, tačiau Zacharijas ir Elzbieta mylėjo Viešpatį besąlygiška ir tobula meile. Todėl Viešpats savo amžinąja išmintimi pasirinko vietą ir laiką, kad apreikštų savo galią, meilę ir gailestingumą. Viešpats nėra burėjas ar apmokėtas iluzionistas, kuris įgyvendina mūsų norus-Jis daro kada ir kaip nori.