„Pasielk su mumis pagal savo gerumą ir didį gailestingumą!” – taip iš degančios krosnies Dievo šaukiasi nuolankus Azarijas; taip ir mes šį maldavimą kartojame būdami savo kančių, tamsybių ir ašarų liepsnose. Taip šaukė skolininkas iš Evangelijos, bet, turėdamas kietą širdį, tai reiškia neklausančią Dievo, neištrynė savo skolininko-draugo menkos skolos. Tuo būdu ištrynė savo valdovo gailestingumą. Todėl apgailėtina tapo jo padėtis. Tas pats laukia ir mūsų, jei ištrinsime Dievo gailestingumą iš savo širdies neatleidžiant ir pastoviai prisimenant kitiems jų senas nuodėmes.

Apmąstymą parašė br. Patefonas OFM Conv.