Vienas mūsų brolis buvo pasakęs: „Kasdien einu į vienuolyno koplyčią melstis, kad priminčiau Viešpačiui, apie save, kaip aš atrodo, kad Jis mane atpažintų, kai mirsiu”. Kad galėtume įeiti į dangų ne mes turime Dievą žinoti, bet Jis mus atpažinti. Kadangi Dievas mus sukūrė ir pastoviai globoja, tobulai mus žino, o mes Juo besiremiantys galime būti ramūs ir saugūs. Tačiau mūsų blogi darbai, klaidingi gyvenimo sprendimai, širdies nukreipimai į pasaulio nuodėmingus malonumus iš po mūsų kojų išmuša šiuos PAMATUS.