Tegu krenta ugnis iš dangaus juos susnaikinti

Posted by in apmąstymas

Kartais uolumas veda prie kraštutinumo – kažkam įžeidus mane puolu ginti savo garbę, įrodinėti priešininko kaltę bei ieškoti tų, kurie man pritartų ir kartu apkaltintų ir pasmergtų „drąsuolį”.  Panašiai, pamatęs artimo parpuolimą ar klaidą greitai noriu jį nubausti ir viešai paskelbti, kad kartais nepastebėtų ir ne pradėtų kalbėti apie mano silpnybes ir nuodėmes. Lygiai taip pat norime ginti Dievą, visiškai pamiršdami, jog nei mūsų maldos, aukos ir šlovinimai nepadaro Jį Aukštesnio, nei net visų žmonių nuodėmės neatima Jam garbės. Šv. Pranciškus Asyžietis skatino savo brolius, kad „kol turime laiko, darykime gerą” *, o žmogaus teisimą paliktume Dievui, kuris kiek geriau žino motivus ir aplinkybes kievieno mūsų darbo.

*- 2 Cel 144