Kai nelaimė, tai pas Dievą
Kaip sergantys, piktosios dvasios pavergti ar kitaip prislėgti žmonės ateidavo pas Jėzų, tikėdamiesi pagalbos ir išsilaisvinimo iš sunkumų, taip ir mes turime ateiti pas Viešpatį ir sudėti į Jį visą savo viltį, kai kas nors mus vargina ir atima iš mūsų gyvenimo džiaugsmą. Viešpats yra gailestingas ir Jo širdis atsigręžusi į mus. Ir dar vienas dalykas – Jis yra Emanuelis, taigi Jis yra su mumis ne tik sunkumų akimirkomis; Jis nori būti ir yra su mumis taip pat džiaugsmo akimirkomis. Taip visada elgiasi tas, kuris iš tiesų myli, – jis niekada nepalieka ir nepamiršta.
Verta savęs paklausti: ar myliu Dievą ne žodžiais, bet sprendimais, veiksmais, buvimu su Juo?
Translated with www.DeepL.com/Translator (free version)
Spalio 28 d.
ŠV. APAŠTALAI SIMONAS IR JUDAS (F)
Pirmasis skaitinys (Ef 2, 19–22)
Broliai!
Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventove Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo būstinė Dvasioje.
Atliepiamoji psalmė (Ps 18, 2–5)
P. Per visą žemę eina jų aidas.
Skelbia dangus Dievo garbę,
apie jo rankų darbus žvaigždėtasis skliautas byloja.
Šią bylą kartoja diena būsimai dienai,
o naktis – ateinančiai nakčiai. – P.Čia ne tie žodžiai ir ne tos kalbos,
kurių skambesio nebūtų girdėti.
Per visą žemę eina jų aidas,
jų kalbesys – ligi kraštui pasaulio. – P.
Posmelis prieš evangeliją
P. Aleliuja. – Tave, Dieve, garbinam, tave, Viešpatie, išpažįstam,
tave apaštalų choras garbingas šlovina. – P. Aleliuja.
Evangelija (Lk 6, 12–19)
Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui.
Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika, pavadindamas juos apaštalais: Simoną, kurį praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų, Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju, Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą, vėliau tapusį išdaviku.
Jis nužengė su jais nuo kalno ir apsistojo lygioje vietoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio, kurie susirinko jo pasiklausyti ir pasigydyti nuo savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji.
Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė.