dabar, Viešpatie!
Kai sakome – pamatyti Veneciją (Romą, Vilnių ar Paalabardiškius) ir mirti – išreiškiame tam tikrą svajonių viršūnę, kurią įgyvendinus, mūsų manymu, nieko gražesnio mūsų gyvenime negalėtų nutikti. Paprastai, kai atsiduriame šiose vietose, staiga pagalvojame, kad gal norėtume pamatyti dar ką nors (ir čia prasideda dar vienas vietų, daiktų, žmonių sąrašas), bet tikrai nemirti. Juk akivaizdu, kad niekas neskuba mirti. Tai yra tiesiog pasakymas…
Kita vertus, Simeonas meldžiasi gana rimtai, nes tikrai žino, kad nieko svarbesnio ir gražesnio savo gyvenime nematys – jis gali ramiai išvykti, nes sulaukė to, apie ką daugelis svajojo: paliečia Gelbėtoją, mato Ateinantįjį, atpažįsta patį Dievą. Kas dar gali nutikti?!
Toks šansas vysta kiekvieną dieną Eucharistijos metu, kurioje darbo dienomis vargu ar susirinks minios žmonių. Keletas da;yvių, kurie ateina yra apstulbę, susižavėję ir įsitikinę, kad po šio susitikimo galėtų mirti. Ir mes, kunigai, su dideliu pavydu žvelgiame į tuos, kurie, priėmę Viešpatį, nebeina į zakristiją, o eina tiesiai namo. Jie viską matė ir patyrė. To jiems užtenka, tai jų rami svajonė…
Apmąstymą parašė br. Micha Nowak OFM Conv.
1 Jn 2, 3–11: Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje
Ps 96, 1–2a. 2b–3. 5b–6. P.: Tesidžiaugia dangūs, tekrykštauja žemė.
† Lk 2, 22–35: Šviesa pagonims apšviesti
KALĖDŲ PENKTOJI DIENA (ABC)
Pirmasis skaitinys (1 Jn 2, 3–11)
Mylimieji!
Iš to patiriame, jog esame Jėzų pažinę, kad laikomės jo įsakymų. Kas sakosi jį pažinęs, bet jo įsakymų nesilaiko, tas melagis ir nėra jame tiesos. O kas laikosi jo žodžių, tas iš tiesų tobulai myli Dievą. Iš to ir pažįstame, jog jame esame. Kas tvirtina esąs jame, tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir jis vaikščiojo.
Mylimieji, aš jums nerašau naujo įsakymo, bet seną įsakymą, kurį nuo pradžios esate gavę. Tasai senas įsakymas yra mokslas, kurį jūs girdėjote. Ir vis dėlto rašau jums apie naują įsakymą, kuris tikras jame ir jumyse, nes tamsa traukiasi, o tikroji šviesa jau šviečia.
Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje. Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje, ir jame nieko piktinančio nėra. Kas savo brolio nekenčia, tas yra tamsoje, vaikščioja tamsoje ir nežino, kur einąs, nes tamsa apakino jam akis.
Atliepiamoji psalmė (Ps 95, 1–3. 5–6)
P. Tesidžiaugia dangūs, tekrykštauja žemė.
Viešpačiui naują giesmę giedokit,
giedokit jam visos šalys.
Giedokite Viešpačiui, šlovę duokit jo vardui. – P.
Skelbkit kasdien, kad jis išganymą neša.
Skelbkit pagonims jo garbingumą,
tautoms – jo nuostabius darbus. – P.
Mūsų Viešpats – Visatos Kūrėjas.
Kilni jo didybė ir grožis,
galingas ir spindintis sostas. – P.
Posmelis prieš evangeliją (Plg. Lk 2, 32)
P. Aleliuja. – Išvydome šviesą pagonims
apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę. – P. Aleliuja.
Evangelija (Lk 2, 22–35)
Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė Jėzų į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“.
Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją.
Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą.. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.
Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.