Pasirinkimo pasekmės

Posted by in apmąstymas

Ar iš tikrųjų galima pasakyti, jog Dievas nėra reikalingas šiuolaikiniam žmogui, tikėjimas yra praeities dalykas, o įsakimai ir morališkos vertybės nebemadingos? Kiekvienas mūsų gyvena materialinio ir dvasinio pasaulių sandūroje. Lygiai taip pat, kaip neužtenka rūpintis vien žemiškais reikalais, taip negalime pamiršti, o tuo labiau neigti, būtinumo ir svarbos dieviškų malonių. Šiandienos evangelijos žmonės virvėmis ir grandinėmis norėjo sustabdyti apsėsąjį vyrą, tačiau tik Jėzaus jėgos dėka jis tapo laisvas. Tie patys žmonės aukščiau vertino kiaulės bendriją negu Viešpaties artumą.

IV eilinė savaitė
Pirmadienis
 

 

Skaitiniai

Žyd 11, 32–40: Tikėdami užkariavo karalystes. Dievas geresniuosius dalykus buvo numatęs mums

Ps 31, 20. 21. 22. 23. 24. P.: Drąsias, tvirtas širdis turėkit, kas Viešpačiu tikit!

† Mk 5, 1–20: Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!

Pirmasis skaitinys (Žyd 11, 32–40)

    Broliai!
Ką dar pasakyti? Man neužtektų laiko, jeigu imčiau pasakoti apie Gedeoną, Baraką, Samsoną, Jeftę, Dovydą, Samuelį ir pranašus, kurie tikėdami užkariavo karalystes, įvykdė teisingumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus, užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų, atsigavo iš silpnumo, tapo galiūnais kovoje, privertė bėgti svetimųjų pulkus.
Moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius, kiti leidosi kankinami ir atsisakė laisvės, kad pasiektų prakilnesnį prisikėlimą.
Dar kiti turėjo iškęsti patyčias ir plakimus, taipogi pančius ir kalėjimą. Jie buvo akmenimis mušami, pjūklais pjaustomi, kalavijo kirčiais žudomi, klajojo prisidengę avikailiais ar ožkenomis, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus. Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, slapstėsi dykumose, kalnuose, olose ir žemės plyšiuose.
Ir jie visi, nors dėl tikėjimo buvo gerai įvertinti, nesulaukė to, kas buvo pažadėta, nes Dievas geresniuosius dalykus buvo numatęs mums, kad jie ne be mūsų pasiektų tobulumą.

Atliepiamoji psalmė (Ps 30, 20–24)

P.  Drąsias, tvirtas širdis turėkit, kas Viešpačiu tikit!

O koks tu, Viešpatie, geras,
meilus visiems, kurie tavęs bijo,
visiems, kurie tavim vilias,
viešai žmonių tarpe. – P.Tu savo slėpykloj juos saugai
nuo nedorėlių kėslų;
slepi juos savo pastogėj
nuo liežuvių plakimo. – P.

Viešpatį šlovinkim,
meilės stebuklų man jis padarė
miesto tvirtovėj. – P.

O ašai sumišęs kalbėjau:
„Nuo tavo akių aš atskirtas!“
Bet iš tikro tu mano maldingąjį balsą girdėjai,
tavęs kai šaukiausi. – P.

Mylėkite Viešpatį, visi jo bičiuliai!
Ištikimuosius Viešpats globoja,
bet su kaupu atsilygins puikuoliams. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Lk 7, 16)

P.  Aleliuja. – Didis pranašas atsirado tarp mūsų.
Dievas aplankė savo tautą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 5, 1–20)

    Jėzus ir jo mokiniai priplaukė ežero krantą Geraziečių krašte. Jam išlipus iš valties, tuojau priešais iš kapinių atbėgo netyrosios dvasios apsėstas vyras. Jis gyveno kapų rūsiuose, ir niekas negalėjo nė grandinėmis jo surakinti. Nors jis jau daug kartų buvo pančiojamas ir grandinėmis rakinamas, bet sudaužydavo grandines, nusitraukydavo pančius, ir niekas negalėdavo jo suvaldyti. Per kiauras naktis ir dienas jis bastydavosi po kapines ir po kalnus, klykdamas ir daužydamas save akmenimis.
Iš tolo pamatęs Jėzų, atbėgo, parpuolė priešais ir ėmė garsiai šaukti: „Ko tau reikia iš manęs, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Dėl Dievo, maldauju, nekankink manęs!“ Jėzus mat buvo paliepęs: „Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!“ Jėzus dar paklausė: „O kaip tu vadiniesi?“ Ji atsakė: „Mano vardas – Legionas, nes mūsų daug“. Ir pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto.
Ten pat, atkalnėje, ganėsi didžiulė banda kiaulių. Dvasios ėmė prašytis: „Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!“ Jėzus leido. Išėjusios netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa banda, apie du tūkstančius kiaulių, ūmai metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė ežere.
Tie, kurie jas ganė, išsibėgiojo ir davė žinią apie įvykį mieste ir kaimuose. Žmonės išėjo pasižiūrėti, kas atsitiko. Jie ateina prie Jėzaus, mato demonų apsėstąjį – tą, kuris buvo turėjęs Legioną, – apsirengusį ir sveiko proto, ir juos paėmė baimė. Mačiusieji papasakojo jiems, kas buvo nutikę su apsėstuoju, ir apie kiaules. Tada žmonės ėmė prašyti Jėzų pasišalinti iš jų krašto.
Jėzui lipant į valtį, buvęs apsėstasis prašė leisti pasilikti su juo, bet Jėzus nesutiko ir pasakė: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo“. Tada jis nuėjo savo keliu ir Dekapolyje ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam buvo padaręs; ir visi stebėjosi.