Pradžia

Posted by in apmąstymas

Dievas, kuris neturi pradžios ir visada yra gyvas (Jo vardas – Esantysis), sukūrė viską iš nieko, dalydamasis su kūrinija savo gyvybe, grožiu ir gerumu – tai pasaulio istorijos pradžia.
Jėzus, matydamas minias pavargusių, susirūpinusių ir sergančių žmonių, stiprina juos savo žodžiu, gydo malone, lanko, moko ir suteikia vilties – ir tai buvo tik pradžia.
Ak, kaip gera sutikti Viešpatį ir bent prisiliesti prie Jo apsiausto krašto – viskas pasikeistų į gera, viskas atsistotų į savo vietas, viskas būtų aišku ir lengva. O kad tai būtų mūsų draugystės su Viešpačiu tik pradžia.

V eilinė savaitė
Pirmadienis

Skaitiniai

Pr 1, 1–19: Dievas tarė – taip ir įvyko

Ps 104, 1–2a. 5–6. 10. 12. 24. 35c. P.: Tegu Viešpats džiaugiasi savo kūryba.

† Mk 6, 53–56: Kas tik jį paliesdavo, išgydavo

 


Pirmasis skaitinys (Pr 1, 1–19)

    Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. Žemė buvo dyka ir betvarkė. Tamsa niūksojo viršum pragarmės, ir Dievo dvasia pleveno viršum vandenų.
Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir atsirado šviesa. Dievas matė, kad šviesa buvo gera. Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Šviesą Dievas pavadino diena, o tamsą – naktimi. Subrėško vakaras, ir aušo rytas: pirmoji diena.
Tuomet Dievas tarė: „Skliautas teiškyla vandenyse ir teperskiria vandenis!“ Taip ir įvyko. Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis po skliautu nuo vandenų viršum skliauto. Skliautą Dievas pavadino dangumi. Subrėško vakaras, ir aušo rytas: antroji diena.
Tada Dievas tarė: „Vandenys po dangumi tesusitelkia į vieną vietą, kad pasidarytų sausuma!“ Taip ir įvyko. Sausumą Dievas pavadino žeme, o susitelkusius vandenis – jūra. Dievas matė, kad tai buvo gera.
Ir Dievas tarė: „Žemė teželdina žalumynus – visokius augalus, duodančius sėklą, visokius medžius, vedančius vaisius su saviška sėkla!“ Taip ir įvyko. Žemė išželdė žalumynų – visokių augalų, duodančių sėklą, visokių medžių, vedančių vaisius su saviška sėkla. Dievas matė, kad tai buvo gera. Subrėško vakaras, ir aušo rytas: trečioji diena.
Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesuliai dangaus skliaute dienai nuo nakties atskirti. Tegul jie būna ženklais nustatyti laikams, dienoms ir metams. Tegul jie būna skliauto žiburiais, apšviečiančiais žemę!“ Taip ir įvyko. Dievas padarė du didelius šviesulius: didesnįjį, viešpataujantį dienai, mažesnįjį, viešpataujantį nakčiai; taipogi žvaigždes. Šviesulius Dievas pritvirtino prie dangaus skliauto, kad šviestų virš žemės, viešpatautų dienai ir nakčiai ir skirtų šviesą nuo tamsos. Dievas matė, kad tai buvo gera. Subrėško vakaras, ir aušo rytas: ketvirtoji diena.

Atliepiamoji psalmė (Ps 103, 1–2a. 5–6. 10. 12. 24. 35)

P.  Tegu Viešpats džiaugiasi savo kūryba.

Tu, mano siela, Viešpatį šlovink!
Viešpatie Dieve, koks esi didis,
apsisiautęs grožiu ir kilnybe!
Tave supa šviesybės apsiaustas. – P.Ant tvirtų pamatų žemę įkūrei,
niekas jos nepajudins per amžius.
Ją storais vandenynais apklojai,
virš jos kalnynų vandens plytėjo. – P.

Tu įsakei iš šaltinių sruventi upeliams,
ir tarp kalnų jie sau teka.
Pakrantėse jų sparnuočiai gyvena,
medžiuose ant šakų čiauška. – P.

Viešpatie, kokia daugybė tavų sutvėrimų!
Juos išmintingai sukūrei, jų pilna žemė.
Tu, mano siela, Viešpatį šlovink! – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Mt 4, 23)

P.  Aleliuja. – Jėzus skelbė karalystės Evangeliją
ir gydė žmonėse visokias negales. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 6, 53–56)

    Persiyrę per ežerą, Jėzus su mokiniais pasiekė Genezaretą ir čia lipo į krantą.
Jiems išlipus iš valties, žmonės tuojau pažino Jėzų, paskelbė visai apylinkei ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo jį esant. Ir kur Jėzus užeidavo į kaimus, miestus ar vienkiemius, jie aikštėse guldydavo ligonius ir maldaudavo jį, kad leistų jiems palytėti bent savo drabužio apvadą. Ir kas tik jį paliesdavo, išgydavo.