Nes tai mano

Posted by in apmąstymas

Mašiną sukonstravęs inžinierius žino, kaip ji veikia, todėl parašo naudojimo instrukciją, kad naudotojas naudodamas ją nesugadintų. Kai Dievas sukūrė pasaulį ir davė jį valdyti žmogui, Jis liepė jam laikytis įsakymų, kad galėtų juo naudotis be piktnaudžiavimo, bei išmokęs valdyti laikinus dalykus, gautų amžinus. Deja, pamokos ne vyksta pagal planą, kai žmogus galvoja, kad visas pasaulis yra jo, ir visiškai neprisiima atsakomybės už savo sprendimus, o blogiausia, kai nepaiso Dievo įsakymų, juos keičia ir net apverčia aukštyn kojomis, gėrį vadindamas blogiu ir nenormaliu, o blogį – geru ir vertingu.

V eilinė savaitė
Antradienis
 

Skaitiniai E1 (63)

Pr 1, 20 – 2, 4a: Padarykime žmogų kaip mūsų paveikslą, į mus panašų

Ps 8, 4–5. 6–7. 8–9. P.: Viešpatie, mūsų Valdove, koks įstabus tavo vardas pasauly!

† Mk 7, 1–13: Atmesdami Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių padavimo

Pirmasis skaitinys (Pr 1, 20–2, 4a)

    Ir Dievas tarė: „Vandenyse tegul knibžda gyvūnų, ir paukščiai teskraido virš žemės dangaus paskliautėmis!“ Taip ir įvyko. Dievas sutvėrė visokių jūros pabaisų ir kitokių gyvūnų, kurie knibžda vandenyje, taipogi visokių plunksnuotų paukščių. Dievas matė, kad tai buvo gera. Dievas palaimino juos, sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite jūrų vandenis, o paukščiai tesidaugina žemėje!“ Subrėško vakaras, ir aušo rytas: penktoji diena.
Tada Dievas tarė: „Žemė teišduoda visokių gyvūnų: gyvulių, roplių ir laukinių žvėrių!“ Taip ir įvyko. Dievas padarė visokių laukinių žvėrių, visokių gyvulių bei roplių žemės paviršiuje. Dievas matė, kad tai buvo gera.
Ir Dievas tarė: „Padarykime žmogų kaip mūsų paveikslą, į mus panašų. Tegul viešpatauja jūros žuvims, padangių sparnuočiams, gyvuliams, visai žemei ir visiems ropliams ant žemės!“ Taigi Dievas sutvėrė žmogų kaip savo paveikslą; sukūrė jį kaip Dievo atvaizdą. Kaip vyrą ir moterį juodu sutvėrė.
Dievas palaimino juos, sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, apgyvenkite žemę, užvaldykite ją ir viešpataukite jūros žuvims, padangių sparnuočiams ir visiems gyvuliams, kurie kruta po žemę!“
Paskui Dievas tarė: „Štai aš jums atiduodu visus sėklą duodančius augalus visoje žemėje ir visus medžius su sėklą turinčiais vaisiais. Jie bus jums maistas. Visiems laukiniams žvėrims, visiems padangių sparnuočiams ir visiems, kurie kruta po žemę, kurie turi savyje gyvybę, aš duodu maistui visus žalumynus!“ Taip ir įvyko. Dievas matė, kad visa, kas jo sutverta, buvo labai gera. Subrėško vakaras, ir aušo rytas: šeštoji diena.
Dangus ir žemė, ir visa, kas jiems priklauso, buvo padaryta. Septintąją dieną Dievas pareiškė užbaigęs savąjį darbą, kurį buvo nuveikęs, ir septintąją dieną ilsėjosi po viso savojo darbo, kurį buvo atlikęs. Ir Dievas palaimino septintąją dieną – paskelbė ją šventą; nes ją jis ilsėjosi baigęs visą kūrimo darbą.
Toks yra pasakojimas apie dangaus ir žemės atsiradimą, kai buvo sukurti.

Atliepiamoji psalmė (Ps 8, 4–9)

P.  Viešpatie, mūsų Valdove, koks įstabus tavo vardas pasauly!

Kai pasižiūrim į tavo dangų, tavo rankų sukurtą,
į mėnulį, žvaigždes tvariai padarytas,
tariam: „Kas gi žmogus, kad tu jį dar atmintum,
kas tas Adomo sūnus, kad jį belankytum?!“ – P.Jį padarei ne ką menkesnį už angelus,
garbe ir grožiu jį vainikuoji.
Jis viešpatauja tavo rankų sukurtajam pasauliui.
Jam po kojų tu visa paklojai. – P.

Jaučius, avis – visus aliai vieno,
net lauko žvėris,
padangių paukščius ir žuvis jūrų giliųjų –
visa, kas marių platybėse plauko. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Ps 118, 36a. 29b)

P.  Aleliuja. – Pakreipk mano širdį į tavo Teisyną,
Dieve, suteik man ištikimybės malonę. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 7, 1–13)

    Pas Jėzų susirenka fariziejai ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius valgant suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. – Mat fariziejai ir visi žydai, sekdami prosenių padavimu, valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. Taip pat, sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi, sekdami padavimu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo.
Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių padavimo ir valgo suterštomis rankomis?“
Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: ‘Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų’. Atmesdami Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių padavimo“.
Ir jis pridūrė: „Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savąjį padavimą! Antai Mozė yra pasakęs: ‘Gerbk savo  tėvą ir motiną’, ir: ‘Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta’. O štai jūs sakote: ‘Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: ‘Tebūnie Korban (tai yra: auka Dievui), kuo turėčiau tave sušelpti’, – tuomet jūs nebeleidžiate jam padėti tėvui ar motinai, niekais paversdami Dievo žodį vardan savojo padavimo, kurį esate perėmę. Ir daug panašių dalykų jūs darote“.