Kai Petras, Jokūbas ir Jonas kopė į kalną, kur turėjo įvykti Jėzaus atsimainymas, jie net neįsivaizdavo, kas jų laukia ir ką jie pamatys – tikrovė tikrai pranoko jų vaizduotę ir lūkesčius: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome”. Ir kai jie nusileido nuo to kalno, taigi nebematė Jėzaus, Mozės, Elijo šlovės, nebegirdėjo Tėvo balso, jiems vėl liko tik tikėjimas.

Esi mokinių situacijoje, kurie jau apačioje, po kalnu, iš naujo patenka į sunkumus, nemalonius išgyvenimus, tiesiogiai negirdėdami Dievo balso ir nematydami apčiuopiamų ženklų, bet saugo Jo veikimą tikėjimo gaivinamoje atmintyje.

Apmąstymą parašė br. Mateusz Stachowski OFM Conv.

Skaitiniai E1 (87)

Pirmasis skaitinys (Žyd 11, 1-7)

    Broliai!
Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome. Per jį protėviai gavo gerą liudijimą. Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sukurti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima.
Tikėjimo įkvėptas Abelis atnašavo vertesnę auką negu Kainas, ir tikėjimas jį paliudijo esant teisų, nes pats Dievas patvirtino jo dovanas. Dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba.
Tikėdamas Henochas buvo perkeltas, kad neregėtų mirties, ir žmonės jo neberado, nes Dievas jį perkėlė. Mat prieš perkeliamas, pasak liudijimo, jis patikęs Dievui. Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir kad jo ieškantiems atsilygina.
Dėl tikėjimo gavęs apreiškimą apie tuo metu nematomus dalykus, Nojus su baime pasistatė arką savo šeimynai išgelbėti; tikėdamas jis pasmerkė pasaulį ir paveldėjo tikėjimo teisumą.

Atliepiamoji psalmė (Ps 144, 2-5, 10-11)

P. Tavo vardą, Viešpatie, garsinsiu amžiais.

Noriu kasdien tave šlovinti,
tavąjį vardą trokštu garbinti amžiais.
Viešpats be galo didingas ir garbės vertas, –
niekas neperpras jo didybės! – P.Tavo nuostabius darbus, tavo galybę
skelbia karta būsimai kartai.
Tavo didybė spindėte spindi,
sklinda garsas stebuklų. – P.

Viešpatie, tegu visi tvariniai tau dėkoja,
tegu tave garbina ištikimieji.
Tegu jie skelbia tavo karalystės kilnumą,
tegu garsina tavo galybę. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Mk 9, 7)

P.  Aleliuja. – Iš debesies nuskambėjo Tėvo balsas:
„Šitas mano mylimasis Sūnus.
Klausykite jo!“ – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 9, 2-13)

    Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kuriedu kalbėjosi su Jėzumi.
Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti.pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę.
Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!” Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.
Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“.
Jie klausė Jėzų: „Kodėl Rašto aiškintojai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?“
Jis atsakė: „Tikrai, Elijas ateis pirmiau ir viską atitaisys. Bet kaipgi parašyta apie Žmogaus Sūnų, jog jis daug iškentėsiąs ir būsiąs paniekintas? Todėl aš jums sakau: Elijas buvo atėjęs, ir jie padarė su juo, ką norėjo, – taip kaip apie jį parašyta“.