Tobulas džiaugsmas

Posted by in apmąstymas

Tobulas džiaugsmas visada turi savo priežastį, kurią kartais sunku išreikšti žodžiais net iškalbingiausiam kalbininkui ar aprašyti geriausiam rašytojui. Paties Dievo sugalvotas ir jo įgyvendintas nuodėmingo žmogaus išgelbėjimo planas teikia džiaugsmo tik tam, kuris supranta ir pripažįsta savo kaltę, savo silpnumą bei bejėgiškumą blogio akivaizdoje ir priima Viešpaties artumą. Abraomas ir visi šventieji, nebejausdami nuodėmės kartumo, jau džiaugiasi Jėzaus gailestingumu amžinojoje dangaus karalystėje. Ar ir mums Velykos bus kupinos tobulo džiaugsmo?

 

V GAVĖNIOS SAVAITĖ (KV)
KETVIRTADIENIS


Skaitiniai KV (204)

Pr 17, 3–9: Tu būsi protėvis daugybei tautų

Ps 105, 4–5. 6–7. 8–9. P.: Amžiais atsimena Viešpats sandorą savo.

† Jn 8, 51–59: Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją Dieną

Pirmasis skaitinys (Pr 17, 3–9)

    Abraomas parpuolė veidu ant žemės.
O Dievas jam tarė: „Tokia mano sandora su tavimi: tu būsi protėvis daugybei tautų. Todėl tu daugiau nebesivadinsi Abramas; tavo vardas bus Abraomas (daugybės tėvas). Tave aš paskyriau protėviu daugybei tautų. Tave padarysiu labai vaisingą – iš tavęs prasidės tautos, iš tavęs kils karaliai.
Aš sudarau savo sandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo palikuonių per visas jų kartas, ir būtent amžiną sandorą: tau ir tavo palikuonims aš būsiu Dievas. Tau ir tavo palikuonims visą Kanaaną – kraštą, kuriame gyveni kaip ateivis, aš atiduodu amžinon nuosavybėn; ir aš jiems būsiu Dievas“.
Toliau Abraomui Dievas kalbėjo: „O tu laikykis manosios sandoros, – laikykis pats, tesilaiko ir tavo palikuoniai per visas kartas!“

Atliepiamoji psalmė (Ps 104, 4–9)

P. – Amžiais atsimena Viešpats sandorą savo.

Žvelkit į Viešpatį, į jo galybę,
jo veidą išvysti vis trokškit.
Vis atsiminkit jo nuostabius darbus,
jo stebuklus, jo lūpų tartą sprendimą. – P.

Jūs, jo tarnai, Abraomo ainija,
jūs, jo rinktiniai, Jokūbo vaikaičiai!
Dievas mums yra patsai Viešpats,
visą pasaulį valdo jo galingas žodis. – P.

Amžiais jis atmena sandorą savo,
pažadą, duotą kartoms tūkstantinėms:
sutartį, su Abraomu sudarytą,
priesaiką, duotą kilniam Izaokui. – P.

Posmelis prieš Evangeliją (Ps 94, 8ab)

    O, kad išgirstumėt šiandien, ką Viešpats byloja: „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“.

Evangelija (Jn 8, 51–59)

    Jėzus žydams tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius“.
Žydai jam atkirto: „Dabar mes žinome, kad tu velnio apsėstas. Juk numirė Abraomas ir pranašai, o tu tvirtini: ‘Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius’. Argi tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo tu dediesi?“
Jėzus atsakė: „Jei aš save šlovinčiau, manoji šlovė būtų niekai. Bet yra mano Tėvas, kuris mane šlovina, kurį savo Dievu jūs vadinat. Tik jūs jo nepažįstate, o aš jį pažįstu. Jei sakyčiau jo nepažįstąs, būčiau lygus jums melagis. Bet aš jį pažįstu ir laikausi jo žodžio. Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją Dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi“.
Tada žydai jam sakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?“
Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau negu gimė Abraomas, Aš Esu!“
Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos.