Kaip Jėzus atpažino ir parodė vyriausiųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir vyresniųjų veidmainystę (žr. vakarykštę Evangeliją), taip ir šiandien Jis neleidžia sau įsitraukti į fariziejų netikros realybės kūrimą. Jei būtų įsakęs mokėti mokestį Cezariui, būtų praradęs autoritetą tarp žmonių, o jei būtų uždraudęs mokėti mokestį okupantui, jie būtų galėję lengvai apkaltinti ir nuteisti Jį už kurstymo maištauti. Tačiau Jėzus siekia ne savo naudos, bet tiesos. Ant pinigų yra žemiškosios valdžios atvaizdas, o ant žmogaus sielos – Dievo atvaizdas. Tad kieno yra žmogus ir kam jis turi atsiduoti į rankas?

IX eilinė savaitė
Antradienis

Skaitiniai E1 (121)

Pirmasis skaitinys (Tob 2, 9-14; 3, 1a)

    Kalba Tobitas:
Palaidojęs mirusį, tą pačią naktį aš išsimaudžiau, išėjau į kiemą ir atsiguliau kiemo pamūrėje miegoti. Kadangi buvo šilta, aš neprisidengiau veido. Nežinojau, kad virš manęs, mūre, būta žvirblių. Į mano akis įkrito šilto mėšlo. Atsirado baltos dėmės, dėl kurių turėjau kreiptis į gydytojus. Juo daugiau tepalų tie naudojo, tuo labiau mane akino dėmės, kol pagaliau aš tapau visiškai aklas. Ketverius metus išbuvau be akių šviesos; dėl to visi mano broliai labai sielvartavo. Tačiau Achikaras dvejus metus rūpinosi mano pragyvenimu, kol išvyko į Elimaizą.
Mano žmona dirbdavo rankų darbus – verpdavo vilnas ir ausdavo drobes; atlikusi užsakymus, gaudavo atlyginimą. Na, o kovo septintąją ji baigė vieną darbą ir atidavė užsakovams. Tie sumokėjo jai visa, kiek priderėjo, ir dar pridėjo ožiuką. Atėjęs pas mane, tas pradėjo mekenti. Aš pašaukiau žmoną ir paklausiau: „Iš kur gi oželis? Ar kartais nėra jis vogtas? Grąžink jį šeimininkams! Nevalia valgyti vogta!“ Bet ji atkirto: „Jį man kaip dovaną pridėjo prie atlyginimo“.
Bet aš nepatikėjau ir liepiau jį grąžinti savininkams. (Iš pykčio ant jos aš buvau išraudęs). Ji man atšovė: „O kur tavo išmaldos ir teisūs darbai? Štai viskas matyti, ką jie tau davė!“ Ir aš ėmiau dejuoti ir iš širdgėlos verkti.

Atliepiamoji psalmė (Ps 111, 1-2. 7-9)

P.  Širdis teisuolio drąsi, nes Viešpačiu vilias.

Laimingas, kas Viešpaties bijo,
kas jo įsakymus myli.
Jo ainiai bus žemėj galingi.
Teisiųjų kartai – palaima. – P.Liūdna žinia jo negąsdins.
Širdis jo drąsi, nes Viešpačiu vilias.
Širdis jo rami, nebijanti nieko,
atsainiai jis žvelgia į savo engėjus. – P.

Jis vargšams dovanas duoda, dalija,
jo teisingumas amžiais nežūva.
Jo didybė skaidriai nušvinta.- P.

Posmelis prieš evangeliją (Plg. Ef 1, 17-18)

P.  Aleliuja. – Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas
teapšviečia mūsų dvasios akis,
kad mes pažintume, kokia yra viltis,
į kurią mes esame pašaukti. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mk 12, 13-17)

    Pas Jėzų atsiųsta fariziejų ir erodininkų sugauti jo kalboje. Šitie atėję sako jam: „Mokytojau, žinome, jog esi tiesiakalbis ir niekam nepataikauji. Tu neatsižvelgi į asmenis, bet mokai Dievo kelio, kaip reikalauja teisybė. Valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne? Mokėti ar nemokėti?“
Matydamas jų veidmainystę, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles? Atneškite man pažiūrėti denarą“. Jie padavė. Jis ir klausia: „Kieno čia atvaizdas ir įrašas?“
Jie atsakė: „Ciesoriaus“.
Tuomet Jėzus jiems tarė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Ir jie be galo juo stebėjosi.