Stebuklas dėl tikėjimo

Posted by in apmąstymas

Dievo prisilietimas sugrąžino sveikatą dvylika metų kenčiančiai moteriai, lygiai taip pat, kaip atgaivino mirusią mergaitę. Žinoma, jei Viešpats ko nors nori, tai tas ir įvyksta, tačiau darydamas stebuklus Jis visada laukia konkretaus žmogaus tikėjimo. Kiek daug mano prašymų ir maldavimų kilo į dangų, bet neišsipildė – atrodo, kad man trūko tikėjimo, kokį turėjo tėvas prašęs prikelti jo dukterį iš numirusių, arba kokį turėjo moteris atkakliai besilaikanti aiškaus plano.

XIV eilinė savaitė
Pirmadienis
 


Pirmasis skaitinys (Pr 28, 10–22)

    Išvykęs iš Beeršebos, Jokūbas keliavo į Haraną. Pasiekęs vieną vietovę, tenai pasiliko nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs vieną tos vietos akmenį pasidėti po galva, atsigulė toje vietoje miegoti.
Jisai susapnavo šitokį sapną: Ant žemės stovėjo kopėčios, siekiančios dangų. Jomis tai aukštyn, tai žemyn kopinėjo Dievo angelai. Ir štai viršuje atsistojęs Viešpats prabilo:
„Aš esu Viešpats, tavo tėvo Abraomo Dievas ir Izaoko Dievas. Tą kraštą, kuriame tu ilsiesi, aš atiduosiu tau ir tavo palikuonims. Tavo palikuonys bus gausūs kaip žemės dulkės. Tu išsiplėsi į vakarus ir rytus, į šiaurę ir pietus. Per tave ir tavo palikuonis bus palaimintos visos žemės giminės. Aš būsiu su tavimi, visur tave sergėsiu, kur tiktai eisi, ir pargrąžinsiu į šitą kraštą. Tavęs nepaliksiu, kol įvykdysiu, ką pažadėjau“.
Jokūbas pabudo iš miego ir tarė: „Iš tikro yra šioje vietoje Viešpats, o aš nežinojau“. Ir apimtas baimės pasakė: „Kokia ši vieta nuogąstinga! Čionai ne kas kita, kaip Dievo namai ir dangaus vartai“. Pakilęs anksti rytą, Jokūbas paėmė akmenį, kurį sau buvo pasidėjęs po galva, pastatė jį kaip paminklą ir užpylė ant jo aliejaus. Vietovei jis davė vardą Betelis (Dievo namai). O miestas anksčiau vadinosi Lūzas.
Jokūbas padarė šitokį įžadą: „Jei Dievas bus su manim ir sergės mane šiame kelyje, kuriuo aš einu, jei duos man pavalgyti duonos bei apsirengti drabužių ir jeigu aš sveikas sugrįšiu į tėvo namus, tai Viešpats tebus mano Dievas. O šitas akmuo, kurį pastačiau kaip paminklą, tebūna Dievo namai“.

Atliepiamoji psalmė (Ps 90, 1–4. 14–15)

P.  Tavim, mano Dieve, viliuosi.

Žmogau, kurį Aukščiausias globoja,
kuris gyveni Visagalio pavėsy,
Viešpačiui tarki: „O mano Dieve,
prieglobsti mano, tvirtove, tavim aš viliuosi“. – P.Jis tave gelbi nuo medžiotojų kilpos
ir nuo mirtį nešančio maro.
Tave jisai dengs savo plunksnom,
po jo sparnais tu slėptis galėsi. – P.

“Kad glaudžias žmogus prie manęs, tai jį išvaduoju,
aš apginu jį, kad jis mano vardą pažįsta.
Kai jis manęs šauksis, aš jį išklausysiu,
sielvarte su juo drauge būsiu“. – P.

Posmelis prieš evangeliją (2 Tim 1, 10)

P.  Aleliuja. – Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus sunaikino mirtį ir
nušvietė gyvenimą savo Evangelija. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 9, 18–26)

    Jėzui bekalbant su Jono mokiniais, prisiartino vienas sinagogos vyresnysis, pagarbino jį ir tarė: „Ką tik mirė mano dukrelė. Bet ateik, uždėk ant jos ranką, ir ji atgis“. Jėzus tuoj pat nuėjo paskui jį kartu su savo mokiniais.
Ir štai moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė jo apsiausto apvadą. Mat ji pati sau kalbėjo: „Jei tik palytėsiu jo drabužį – išgysiu“.
Jėzus, atsigręžęs ir ją pamatęs, tarė: „Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave“. Ir tą pačią akimirką moteris pagijo.
Atėjęs į sinagogos vyresniojo namus ir pamatęs vamzdininkus bei raudančią minią, Jėzus paliepė: „Išeikite, nes mergaitė ne mirus, o miega“. Jie tik juokėsi iš jo. Kai minia buvo išvaryta, jis įžengė vidun, paėmė mergaitę už rankos, ir ji atsikėlė. Garsas apie tai pasklido po visą aną kraštą.