Posted by in apmąstymas

Dievo Sūnus atėjęs į žemę darė daug stebuklų, kad:
– įrodytų žmonėms, jog Jis yra Dievas,
– kad įtikėtų Juo žodžiais ir eitų Evangelijos keliu,
– kad palengvintų žmonių gyvenimo sunkumus, nes pagailėjo jų atrodančių lyg avys be piemens,
– kad žmonės patyrę Jėzaus galią ir didybę imtų atgailauti už savo silpnybes, neištikimybę ir nuodėmes.
Viešpats nenustoja daryti stebuklų, nes dar turi vilties, jog visi pritars Jo išganymo planui.
Toks stebuklas vyko šią naktį, kai Vilniuje nukrito lauktas ir labai, labai reikalingas lietus.

 

XV eilinė savaitė
Antradienis


Pirmasis skaitinys (Iš 2, 1–15a)

    Vienas vaikinas iš Levio namų nuėjęs pasiėmė žmoną levitę. Ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų. Matydama esant jį gražų, tris mėnesius slapstė. Ilgiau nebegalėdama jo beslapstyti, padirbo iš meldų skrynutę ir ištepė sakais bei asfaltu. Po to ji paguldė skrynelėn vaikutį ir padėjo į meldus prie Nilo pakrantės. O jojo sesutė netoli atsistojo stebėti, kas gi su juo atsitiks.
Prie Nilo priėjo faraono duktė nusimaudyti; tuo tarpu josios tarnaitės vaikštinėjo Nilo pakrante. Staiga ji tarp meldų pamatė skrynutę ir pasiuntė savo tarnaitę atnešti. Kada faraono duktė atidarė skrynutę, joje štai beverkiąs vaikutis. Pagailo jai vaiko, ir ji pagalvojo: „Tai vienas hebrajų vaikelių“. Tuomet jo sesutė pasiūlė faraono dukrai: „Ar man nenueiti pas hebrajes ir atvesti žindyvę, kad ji tau žindytų kūdikį?“ Faraono duktė jai atsakė: „Gerai, eik!“ Mergytė nuėjo ir atvedė kūdikio motiną. Faraono duktė jai pasakė: „Paimk šį kūdikį ir man jį žindyk! Už tai aš tau atmokėsiu“. Moteris paėmė kūdikį ir maitino. Berniukui paaugus, ji atvedė jį faraono dukrai. Ši priėmė jį kaip sūnų ir pavadino Moze; ji sakė: „Mat iš vandens jį ištraukiau“.
Praėjo kiek metų, ir Mozė suaugo. Vieną dieną jisai nuvyko pas savo brolius jų pasižiūrėti einančių lažą. Ir štai jis pamatė, kaip vienas egiptietis mušė hebrajų – vieną jo brolių. Apsižvalgęs aplinkui ir nieko arti nepastebėjęs, Mozė ėmė ir užmušė tą egiptietį ir užkasė smėliu.
Kitą dieną jis vėl ten nuėjo. Ir štai tarp savęs besivaidiją du hebrajai. Kai vieną, kuris buvo neteisus, jis paklausė: „Kodėl muši savo gentainį?“, tasai atkirto: „O kas paskyrė tave vyresniuoju ir mūsų teisėju? Gal nori užmušti taip pat ir mane, kaip esi egiptietį užmušęs?“ Tada išsigando Mozė. Jis tarė sau vienas: „Vadinasi, reikalas tapo jau viešas“.
Apie tai išgirdo ir faraonas ir norėjo Mozę nužudyti. Bet Mozė nuo jo pabėgo.

Atliepiamoji psalmė (Ps 68, 3. 14. 30–31. 33–34)

P.  Nuolankieji, ieškokite Dievo, ir atgis jūsų širdys.

Įklimpau į gilią dumblynę,
nėra man kur kojos atremti.
Vandens gelmėse atsidūriau,
virsta per mane vilnys. – P.Bet aš į tave, o Dieve, kreipiuosi:
jau metas tau, Viešpatie, būt maloningam.
Mane išklausysi, nes tu didžiai geras,
teikiantis ištikimą savo pagalbą. – P.

Mane – kenčiantį ir nelaimingą
globoki ir gelbėki, Dieve!
Šlovinsiu giesme aš Dievo vardą
ir aukštinsiu jį dėkingai. – P.

Kelkit galvas aukštyn, nuolankieji, pradžiukit!
Teatgis širdys tų, kurie Dievo ieško.
Beturčius Viešpats girdi,
neniekin savųjų, apkaltų grandinėm. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 94, 8)

P.  Aleliuja. – O, kad išgirstumėt šiandien, ką jums Viešpats byloja:
„Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“. – P. Aleliuja.

Evangelija (Mt 11, 20–24)

    Jėzus ėmė priekaištauti miestams, kuriuose buvo padaryta daugumas jo stebuklų, kad jie neatsivertė:
„Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų įvykę tokie stebuklai, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atsivertę ir apsirengę atgailos maišais bei pasibarstę pelenais. Todėl gi sakau jums: Tyrui ir Sidonui bus lengviau teismo dieną negu jums!
Ir tu, Kafarnaume, negi būsi išaukštintas iki dangaus? Tu nugarmėsi iki pragaro! Jeigu Sodomoje būtų įvykę tokie stebuklai, kokie įvyko tavyje, ji būtų išlikusi iki šios dienos. Todėl sakau jums: Sodomos žemei bus lengviau teismo dieną negu tau“.