Viešpats Jėzus šiandien įspėja ne apie žmones, bet apie konkretų elgesį: apie apsimetinėjimą ir elgesį su noru pasirodyti, apie sprendimus, vedančius į nedorą savo svajonių įgyvendinimą ir asmeninės naudos siekimą, slėpimą, pridengtus gražiais žodžiais ir didingais pareiškimais, dažnai priešingais tiems, kurie slepiami.
Ir iš tiesų, žmonėms galima meluoti ir juos apgaudinėti, tačiau Viešpats Dievas yra visa žinantis, matantis ir girdintis net tyliausią minčių šnabždesį.
Štai kodėl stovėdami Jo akivaizdoje, pavyzdžiui, tylioje ir ramioje maldoje, dažnai grįžtame į atmintį prie tų reikalų, kuriuose nebuvome sąžiningi ir nuoširdūs, prie sprendimų, kuriuos priėmėme turėdami nešvarių ketinimų, – visa tai tam, kad juos atšauktume ir pakeistume savo požiūrį bei elgesį.

XXVIII eilinė savaitė
Penktadienis

Pirmasis skaitinys (Rom 4, 1–8)

    Broliai!
Ką pasakysime gavus Abraomą – mūsų protėvį pagal kūną? Jei Abraomas būtų buvęs nuteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik, žinoma, ne Dievui. Bet ką sako Raštas? „Abraomas įtikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“.
Tam, kuris dirba, atlyginimas nelaikomas malone, bet prievole. O tam, kuris nedirba, bet tiki tuo, kuris nuteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu. Taip ir Dovydas skelbia palaiminimą žmogui, kuriam Dievas be darbų įskaito teisumą:
„Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti, kurių nuodėmės uždengtos; palaimintas vyras, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!“

Atliepiamoji psalmė (Ps 31, 1–2. 5. 11)

P.  Tu prieglauda man, išgelbėjęs džiaugsmais apipinsi.

Laimingas, kam neteisybės atleistos,
kam Dievas uždengia kaltybes.
Laimingas, kurio nekaltina Viešpats,
kurio viduje nėr apgaulės. – P.

Pasisakiau tau nusikaltęs,
nuodėmę lioviausi slėpęs.
Tariau: prisipažinsiu, Viešpatie, tau nusidėjęs,
ir tu man atleidai nelemtą kaltybę. – P.

Džiaukitės jūs, kad Viešpatį turit,
jums, teisingieji, džiūgaut, didžiuotis,
nes širdys jūs tyros. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Ps 32, 22)

P.  Aleliuja. – Viešpatie, būki tu mums gailestingas,
mes gi taip tavim tikim. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 12, 1–7)

    Susirinko tūkstančiai žmonių taip, kad vieni kitus trypė. Tada Jėzus pradėjo kalbėti pirmiausia į savo mokinius: „Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės. Nėra nieko uždengto, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką kalbėjote patamsyje, skambės šviesoje, ir ką šnibždėjote į ausį kambariuose, bus garsiai skelbiama nuo stogų!
Aš sakau jums, savo bičiuliams: nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti. Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!
Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas iš jų nėra Dievo pamirštas. Žinokite, kad netgi visi jūsų galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių“.