Regėk, tavo tikėjimas tave išgydė!

Posted by in apmąstymas

Tikėjimas leidžia matyti daiktus, santykius, asmenis, problemas tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Taigi galima iššvaistyti daug laiko ir energijos kovojant su tuo, ko nėra, stengiantis dėl to, kas nėra tikra, pykstant ant savęs, ant kitų, ant Dievo… nes tikėdami tik dėl visa ko stengiamės laikyti Dievą saugiu atstumu ir galiausiai visai neatsižvelgiame į Jį, Jo meilę, Jo gyvą ir konkretų buvimą bei galią konkrečioje situacijoje.

Apmąstymą parašė br. Kamil OFM Conv.

XXXIII eilinė savaitė
Pirmadienis


Pirmasis skaitinys (1 Mak 1, 10–16. 41–45. 54–60. 62–67)

    Iš Aleksandro Didžiojo palikuonių išaugo nelaba atžala – karaliaus Antiocho sūnus Antiochas Epifanas. Jis buvo Romoje įkaitu buvęs, o šimtas trisdešimt septintaisiais graikų viešpatavimo metais pradėjo valdyti valstybę.
Anais laikais Izraelyje ėmė rastis atsimetėlių, kurie įkalbėjo daugelį, sakydami: „Imkime ir sudarykime sandorą su aplink mus gyvenančiomis svetimomis tautomis; juk kada mes nuo jų atsiskyrėme, mums pradėjo labai nesisekti“. Šitoks pasiūlymas jiems patiko, ir kurie ne kurie iš tautos buvo pasirengę eiti pas karalių. Tasai jiems davė leidimą gyventi pagal svetimų tautų įstatymus. Jeruzalėje jie pasistatė kūno mankštos mokyklą, sekdami svetimų tautų papročius, ir leidosi panaikinti jų apipjaustymo žymę. Taip jie atkrito nuo šventosios sandoros, susimaišė su svetimomis tautomis ir atsidavė piktadarystei.
Anuomet karalius išleido įsaką visai savo karalystei, kad visi taptų vieninga tauta, kiekvienam atsisakant savo atskirumo. Visos tautos paklausė karaliaus įsako. Taip pat ir daugeliui iš Izraelio patiko jo nustatytosios pamaldos: jie ėmė aukoti stabams ir išniekino šventadienį.
Šimtas keturiasdešimt penktųjų metų kislevo mėnesio penkioliktą dieną karalius pastatydino ant deginamųjų aukų altoriaus Siaubo pabaisą; taip pat ir aplinkiniuose Judėjos miestuose buvo pastatyta altorių. Ties namų durimis ir aikštėse buvo deginami smilkalai. Visi Įstatymo knygų rietimai suradus buvo sudraskomi ir sudeginami. Kas buvo nutvertas belaikant Sandoros rietimą arba kas laikėsi Įstatymo, remiantis karaliaus potvarkiu, buvo nuteisiamas mirti.
Vis dėlto daugelis iš Izraelio liko tvirti ir stiprūs: nevalgė nieko, kas nešvaru. Verčiau jie sutikdavo mirti, nekaip susiteršti valgiais ir paniekinti šventąją Sandorą. Ir jie mirdavo. Smarki rūstybė gulė ant Izraelio.

Atliepiamoji psalmė (Ps 118, 53. 61. 134. 150. 155. 158)

P.  Gaivinki mane, Viešpatie! Aš tavo įsakymus vykdyti noriu.

Mane apmaudas ima,
kai matau bedievį, nepaisantį Viešpaties valios. – P.

Bedieviai man stato žabangus,
bet aš neužmiršiu tavo Teisyno. – P.

Mane nuo žmonių priespaudos gelbėk:
aš tavo nuostatus vykdyti noriu. – P.

Manęs tyko priešai klastingi,
nuo įstatymų tavo nutolę. – P.

Išganymas toli nuo piktųjų,
nes jie neklauso tavo sprendimų. – P.

Nedoruosius matau ir bjauriuosi:
nepaiso jie tavojo žodžio. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 8, 12)

P.  Aleliuja. – Aš pasaulio šviesa,– sako Viešpats. –
Kas seka manimi, turės gyvenimo šviesą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 18, 35–43)

    Jėzui prisiartinus prie Jericho, šalia kelio sėdėjo neregys elgeta. Išgirdęs praeinančią minią, jis paklausė, kas tai būtų. Jam pasakė, jog praeinąs Jėzus iš Nazareto.
Tuomet neregys ėmė šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Ėję priešakyje mėgino sudrausti jį, kad tylėtų, bet tas dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“
Jėzus sustojo ir liepė jį atvesti.
Jam prisiartinus, Jėzus paklausė: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“
Šis atsakė: „Viešpatie, kad regėčiau!“
Jėzus tarė: „Regėk! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave!“
Tas bematant praregėjo ir nulydėjo jį, garbindamas Dievą. Tai matydami, visi žmonės šlovino Dievą.