Įsitikinęs trečiasis tarnas

Posted by in apmąstymas

Trečiojo tarno (apie kitų septynių likimą nieko nežinome) veiksmai, pagrįsti baime, neleido jam paklusti. Tačiau įdomu, kad nors jis manė, jog žino apie savo valdovą pakankamai, kad galėtų jo bijoti, jis žinojo nepakankamai, kad nesupratų, jog jis yra nepaprastai dosnus šeimininkas, neįsivaizduojamai gausiai apdovanojantis tuos, kurie, nepaisydami baimių, nerimo, streso, nemalonių netikėtumų, lieka jam ištikimi, nors jo nėra šalia.

Šiandienos Evangelijos proga galima iš naujo savęs paklausti: ką iš tikrųjų žinau apie savo Dievą?

Apmąstymą parašė br. Mateusz Stachowski OFM Conv.

XXXIII eilinė savaitė
Trečiadienis


Pirmasis skaitinys (2 Mak 7, 1. 20–31)

    Nutiko, kad buvo suimta septyni broliai su jų motina. Karalius (Antiochas), norėdamas juos priversti, nepaisant Dievo Įstatymo, valgyti kiaulės mėsą, įsakė juos plakti diržais bei rimbais.
Labai nuostabi buvo jų motina. Ji nusipelnė, kad būtų minima su didele pagarba. Per vieną tik dieną ji matė vieną po kito mirštant septynis savo sūnus; ji tai narsiai pakėlė, nes kliovėsi Viešpačiu. Kilniai galvodama, moterišką savo širdį ji stiprino vyriška drąsa, kiekvienam jų kalbėjo gimtąja kalba ir sakė: „Aš nežinau, kaip atsiradote mano kūne; ne aš jums daviau ir kvėpavimą bei gyvybę; taipogi nė vieno iš jūsų aš nesujungiau iš elementų. Ne! Pasaulio Kūrėjas padaro gimsiantį žmogų, kai tas atsiranda; jis žino, kaip daiktai atsiranda. Jisai maloningai grąžins jums kvėpavimą ir gyvybę, kadangi dėl jo įstatymų jūs dabar savęs nesigailite!“
Tačiau Antiochas pamanė, kad moteris niekinanti jį, ir įtarė, kad ji norinti jį išplūsti. Buvo dar likęs jaunėlis. Tad jį karalius dabar įkalbinėjo ne tik gerais žodžiais, bet ir prisiekdamas žadėjo padaryti jį turtingą ir labai laimingą, jeigu tik jis atkrisiąs nuo savo protėvių gyvenimo būdo; pareiškė norįs, be to, padaryti jį savo draugu ir jam patikėti aukštas valstybines pareigas. Su tuo jaunuoliui vis nesutinkant, karalius pasišaukė motiną ir įkalbinėjo patarti vaikinui išsigelbėti.
Tik po ilgo įkalbinėjimo jinai sutiko kalbinti sūnų.Prie jo pasilenkusi, pašiepdama žiaurųjį tironą, ji prabilo gimtąja kalba: „Mano sūnau, pagailėki manęs! Devynis mėnesius nešiojau tave savo kūne, trejus metelius tave žindžiau; tave maitinau, auginau ir globojau, kol dabar tu išaugai toks didelis. Prašau tave, vaikeli, pažvelk į dangų ir žemę – į visa, kas yra, ir suprask: Dievas tatai sukūrė iš nieko, ir taip atsiranda ir žmonės. Budelio tu nebijok; būk savo brolių vertas ir priimk mirtį! Paskui, malonės metu, aš atgausiu tave kartu su broliais“.
Vos tik ją išklausęs, jaunėlis sušuko: „Ko gi jūs laukiate? Karaliaus įsakymo aš neklausysiu, bet laikysiuos Įstatymo, kuris mūsų protėviams duotas per Mozę. O tu, kuris išgalvojai hebrajams visas šias piktybes, neištrūksi iš Dievo rankų!“

Atliepiamoji psalmė (Ps 16, 1. 5–6. 8. 15)

P.  Vos rytą pabusiu – tave išvydęs, Viešpatie, gėrėsiuos.

Paklausyk, Viešpatie, teisiojo skundo,
atsižvelk, kaip tave aš maldauju.
Tegu tavo ausys maldą išgirsta
iš mano neklastingųjų lūpų. – P.

Tegu tavo takais mano kojos žingsniuoja,
kad nesuklupčiau.
Šaukiuosi tavęs, išklausyk mane, Dieve!
Atkreipk į mane savo ausį, išgirsk mano žodį. – P.

Tu saugok mane kaip akies lėlytę,
po savo sparnais stropiai slėpki.
Aš, gyvendamas teisiai, tavo veidą regėsiu,
vos rytą pabusiu – tave išvydęs, gėrėsiuos. – P.

Posmelis prieš evangeliją (Jn 15, 16)

P.  Aleliuja. – Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių
ir jūsų vaisiai išliktų. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 19, 11–28)

    Jėzus pasakė dar vieną palyginimą. Mat jis buvo netoli Jeruzalės, ir žmonės manė, jog netrukus turinti pasirodyti Dievo karalystė.
Tad jis kalbėjo: „Vienas didžiūnas iškeliavo į tolimą šalį gauti karaliaus sosto, o vėliau turėjo sugrįžti atgal.
Jis pasišaukė dešimt tarnų, padalijo jiems dešimt minų ir tarė: ‘Verskitės, kol sugrįšiu’.
Piliečiai nekentė jo ir nusiuntė iš paskos pasiuntinius pareikšti: ‘Mes nenorime, kad šitas mums viešpatautų’.
Gavęs karalystę, jis sugrįžo ir liepė pašaukti tarnus, kuriems buvo davęs pinigų, norėdamas sužinoti, kiek kuris uždirbo.
Atėjo pirmasis ir tarė: ‘Valdove, tavo mina man atnešė dešimtį minų’. Jis atsakė: ‘Gerai, stropusis tarne! Kadangi pasirodei patikimas mažuose dalykuose, tu gauni valdyti dešimt miestų’.
Atėjo antrasis ir pareiškė: ‘Valdove, tavo mina man laimėjo penkias minas’. Ir šitam jis pasakė: ‘Tu valdyk penkis miestus’.
Atėjo dar vienas ir tarė: ‘Valdove, štai tavo mina, kurią laikiau suvyniotą į skepetą. Aš bijojau tavęs, nes esi žmogus griežtas: imi nepadėjęs ir pjauni nepasėjęs’.
Jis atsiliepė: ‘Netikęs tarne! Aš tave teisiu tavo paties žodžiais. Tu žinojai, kad aš griežtas žmogus: imu, ko nepadėjau, ir pjaunu, ko nesėjau. Tai kodėl neleidai mano pinigų apyvarton, kad sugrįžęs išreikalaučiau su palūkanomis?’
Aplinkiniams jis tarė: ‘Atimkite iš jo miną ir atiduokite tam, kuris turi dešimt minų’.
Tie sakė: ‘Valdove, betgi anas jau turi dešimt minų!’
Jis tarė: ‘Aš sakau jums: kiekvienam, kas turi, bus pridėta, o iš neturinčio bus atimta net ir tai, ką turėjo. Mano priešus, nenorėjusius, kad jiems viešpataučiau, atveskite čionai ir nugalabykite mano akyse!’“.
Tai pasakęs, Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę.