Supykusios dulkės

Posted by in apmąstymas

Jei būčiau dykuma, nusivilčiau, jei kas nors man pažadėtų žydėjimą, žalumą ir gausą. Jei žinočiau tik dulkes, smėlį, sausumą ir tuštumą, šaukčiau, kad manęs neviliotų gyvenimo pilnatvės viltimis, nes man reikia tik šiek tiek palengvėjimo, tik šiek tiek mažiau to, kas degina, sumala į dulkes, atima norą….

Ar ne taip pat reaguojame į Dievo pažadus, kad, žinodami gyvenimo kasdienybę, praleidžiame Jo Dvasios, meilės, dovanojimo poeziją į užmarštį ar net nusiviliame, kad nenorime tokių didingų pažadų, kai mums trūksta jėgų, menkniekio ar akimirkos normalumo, kad galėtume atsikvėpti?

O Dievas mums turi ir viena, ir kita, ir dar daugiau. Gausime tiek, kiek pasitikėsime.

Apmąstymą parašė br. Kamil OFM Conv.

II ADVENTO SAVAITĖ (KV)
PIRMADIENIS


Pirmasis skaitinys (Iz 35, 1–10)

    Pradžiugs dykuma, tyrieji laukai, ims krykštauti žydinti dykvietė. Jinai pasipuoš visomis gėlėmis ir džiūgaute džiūgaus laiminga.  Jai suteikta bus Libano grožybė, Karmelio ir Šarono puošnumas. Manoji tauta žvelgs į Viešpaties šlovę, į mūsų Dievo gražumą.
Tegul sutvirtėja nusilpusiems rankos, tegul nebelinksta jiems keliai. Sakykite tiems, kurie nusiminę: „Drąsos! Nebijokite! Štai jūsų Dievas! Ateina jo kerštas ir atpildas. Pats Dievas ateis ir jus išgelbės“.
Tuomet atsimerks akliesiems akys, atsivers kurtiesiems ausys. Raišasis pašoks tartum elnias, ir nebyliui atsiriš liežuvis. Dykynėje sunksis vanduo, ims tyruose upės tekėti. Išdegęs smėlynas tvenkiniu virs, išdžiūvusi žemė – vandens šaltiniais. Krašte, šakalai kur gyveno, augs meldai ir nendrės.
Švarus ten bus kelias. Jis vadinsis „Šventasis kelias“. Juo žengti negalės nešvarieji, juo klaidžioti nevalia bus paikiesiems. Nebus tenai liūtų, ant jo neužlips plėšrūs žvėrys. Juo žengs atpirktieji. Kuriuos Viešpats išlaisvins, tie sugrįš į tėvynę. Linksmi atkeliaus jie į Sioną, ir amžinas džiaugsmas spindės iš jų veido. Sugrįš džiugesys ir laimė didžiausia, vargams ir dejonėms praėjus.

Atliepiamoji psalmė (Ps 84, 9–14)

P.  Štai ateis mūsų Dievas ir mus išgelbės.

Noriu išgirsti, ką Viešpats Dievas byloja:
jis skelbia ramybę savo žmonėms – savo bičiuliams.
Tikrai jis netrukus išgelbės, kurie jo šventai bijo,
ir Dievo garbė sugrįš į mūs šalį. – P.

Susitiks ten Gailestingumas ir Ištikimybė,
pasibučiuos Taika su Teisybe.
Žemėje dygs Ištikimybė,
iš dangaus pažvelgs meiliai Teisybė. – P.

Visokių gėrybių duos Viešpats,
derlinga bus mūsų žemė.
Teisybė jo akivaizdoj vaikščios,
o josios pėdom seks Dievo palaima. – P.

Posmelis prieš evangeliją

P.  Aleliuja. – Štai ateis Karalius, valdantis žemę,–
jis pats nuims nuo mūsų vergovės jungą. – P. Aleliuja.

Evangelija (Lk 5, 17–26)

    Vieną dieną Jėzus mokė žmones. Ten sėdėjo fariziejų bei Įstatymo mokytojų, kurie buvo susirinkę iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų, taip pat iš Jeruzalės. O Viešpaties galybė skatino jį gydyti sergančius.
Štai vyrai neštuvais atgabeno paralyžiuotą žmogų. Jie bandė jį įnešti vidun ir paguldyti priešais Jėzų. Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant plokščiastogio ir, praardę plytas, nuleido jį kartu su neštuvais žemyn į vidurį ties Jėzumi. Matydamas jų tikėjimą, jis tarė: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“
Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai pradėjo svarstyti: „Iš kur šitas piktžodžiautojas? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!“
O Jėzus, perpratęs jų mintis, prabilo: „Kam jūs taip manote savo širdyje? Kas lengviau – ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis, imk savo gultą ir vaikščiok?’ O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes,– čia jis tarė paralyžiuotajam,– sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo“. Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo.
Visus pagavo nuostaba, ir jie garbino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: „Šiandien matėme nuostabių dalykų“.