Tik tu

Posted by in apmąstymas

Nuostabu tas dalykas, kad Viešpats Jėzus, vykdydamas Tėvo valią ir ateidamas į žemę, mokydamas, darydamas stebuklus, o paskui kentėdamas ir mirdamas, atkreipia dėmesį į kiekvieną žmogų, į kiekvieną smulkmeną. Kiekvienas žmogus Jam yra svarbus. Ir nors įvažiuojant į Jeruzalę Jį pasitiko didžiulė minia, nors prie kryžiaus susirinko daugybė žiūrovų, Jis matė kiekvieną veidą, kiekvieną žmogų – net ir garsiausiai šaukiantį: „Nukryžiuok Jį!!!”. – buvo ypatingas ir nepakartojamas Jam; šiandien su tokia pat meile Jis žvelgia į tave.

Apmąstymą parašė br. Mateusz Stachowski OFM Conv.

DIDŽIOJI SAVAITĖ
KRISTAUS KANČIOS – VERBŲ SEKMADIENIS (B/_ABC) (p. 393)

VERBŲ PROCESIJA

EvangelijaMk 11, 1–10 

Šlovė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!

 Iš šventosios Evangelijos pagal Morkų.

Prisiartinęs prie Jeruzalės pro Betfagę ir Betaniją, ties Alyvų kalnu, Jėzus pasiuntė du savo mokinius, tardamas: „Eikite į kaimą, kurį matote, ir, vos įžengę į jį, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. Jeigu kas nors paklaustų: ‘Ką čia darote?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui; jis netrukus jį sugrąžins’.“

Nuėję jiedu rado pakelėje asilaitį, pririštą prie vartų, ir atrišo jį. Kai kurie iš ten stovinčių klausė: „Ką jūs darote, kam tą asilaitį atrišate?“ O jie atsakė, kaip Jėzus buvo jiems liepęs, ir tie leido jį vestis.

Jie atveda asilaitį pas Jėzų, apdengia jį savo apsiaustais, ir Jėzus užsėda ant jo. Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose. Priekyje ir iš paskos einantys šaukė:

Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo Karalystei! Osana aukštybėse!“

Tai Viešpaties žodis.

Arba:Jn 12, 12–16

 Iš šventosios Evangelijos pagal Joną.

Anuo metu, gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami:

Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu – Izraelio Karaliui!“

Jėzus, gavęs asiliuką, užsėdo ant jo, kaip parašyta:

Nebijok, Siono kalno dukra: štai atvyksta tavo karalius, jis joja ant asilaičio! 

Iš pradžių mokiniai šito nesuprato, bet kai Jėzus buvo pašlovintas, atsiminė, kad tai buvo apie jį parašyta ir jie buvo jam tai padarę.

Tai Viešpaties žodis.

MIŠIOS

Šio sekmadienio Mišioms skirti trys skaitiniai. Labai rekomenduojama visus juos ir imti, nebent dėl sielovados sumetimų reikėtų kitaip daryti.

Atsižvelgdamas į susirinkusios bendruomenės pobūdį, kunigas gali imti arba tik vieną iš dviejų skaitinių prieš Evangeliją, arba tiktai Kančios istoriją, ir tą, jeigu reikia, trumpąja forma. Šitaip daryti leidžiama vien Mišiose su žmonėmis.

Pirmasis skaitinysIz 50, 4–7 

Nenugręžiau veido nuo tų, kurie mane plūdo:
aš žinau, jog nebūsiu sugėdintas

Skaitinys iš pranašo Izaijo knygos.

„Viešpats Dievas man davė iškalbų liežuvį, kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą jis žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys.

Viešpats Dievas atvėrė man ausis; aš nemaištavau, atgal nesitraukiau. Atsukau nugarą mane plakantiems, atkišau žandus raunantiems man barzdą, nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido.

Viešpats Dievas man padeda, todėl aš nesu pažemintas. Nutaisiau savo veidą kietą kaip titnagas, žinau, kad nebūsiu sugėdintas.“

Tai Dievo žodis.

Atliepiamoji psalmėPs 21 (22), 8–9. 17–18a. 19–20.
23–24 (P.: 2a) 

P. Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?

Tyčiojas iš manęs visi, kas mane mato, *
ir vaipydamiesi kraipo galvas:
„Viešpačiu pasikliovė, tegul jis ir gelbsti, – *
teišvaduoja, jeigu juo taip gėris!“ – P. 

Šunys apgula mane iš visų pusių, *
piktadarių gaujos mane apspinta;
jie žeidžia man rankas ir kojas, *
galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. – P. 

Mano drabužius tarpusavy dalijas, *
ir dėl mano apdaro meta jie burtus.
Bet tu, Viešpatie, nuo manęs nesitolink! *
Mano stiprybe, skubėk man padėti. – P. 

Tada aš garsinsiu broliams ir seserims tavo vardą, *
šlovinsiu tave jų susirinkimuos.
Jūs, pagarbiai Viešpaties bijantieji, teikit jam šlovę! †
Visi Jokūbo palikuonys, duokit jam garbę! *
Visi Izraelio sūnūs, prieš jį drebėkit! – P. 

Antrasis skaitinysFil 2, 6–11 

Jis nusižemino, todėl Dievas jį išaukštino

Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
Laiško filipiečiams.

Kristus Jėzus, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.

Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“

Tai Dievo žodis.

Posmelis prieš EvangelijąFil 2, 8–9 

Kristus dėl mūsų tapo klusnus iki mirties,
iki kryžiaus mirties.
Todėl ir Dievas jį išaukštino
ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų.

EvangelijaIlgoji forma Mk 14, 1 – 15, 47 

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus
Kančia pagal Morkų.

Nežymima kryželiais knyga nei kakta ir neatsakoma.

 = Jėzus; P = pasakotojas; B = bičiuliai ir mokiniai; M = minia; K = kiti veikėjai

Ieškojo būdo klasta sugauti Jėzų ir nužudyti

P Iki Velykų ir Neraugintos duonos šventės tebuvo likę pora dienų. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai ieškojo būdo klasta sugauti Jėzų ir nužudyti. Bet jie sakė: K „Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio.“

Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms

P Jėzui esant Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdint už stalo, atėjo moteris su alebastriniu indeliu, pilnu brangaus gryno nardo tepalo. Pradaužusi indelį, ji išpylė tepalą Jėzui ant galvos. Kai kurie ten esantys susierzino ir kalbėjo vienas kitam: K „Kam tas tepalo eikvojimas?! Juk jį buvo galima parduoti daugiau negu už tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!“ P Taip jie murmėjo prieš tą moterį.

Bet Jėzus atsiliepė:  „Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą. Vargšų jūs visuomet turite su savimi ir, kada tik panorėję, galite jiems gera daryti, o mane turėsite ne visuomet. Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms. Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama Evangelija, bus ir jos atminimui pasakojama, ką ji yra man padariusi.“

Jie pažadėjo Judui Iskarijotui pinigų

P Judas Iskarijotas, vienas iš Dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus, pasiryžęs išduoti Jėzų. Tai išgirdę, jie apsidžiaugė ir pažadėjo jam pinigų. Jis ėmė ieškoti progos Jėzų išduoti.

Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais
valgyti Velykų vakarienę?

Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: B „Kur paruošti tau Velykų vakarienę?“

P Jis išsiunčia du mokinius, tardamas:  „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’ Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums.“ P Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.

Vienas iš jūsų, valgančių su manimi, išduos mane

Vakare jis atėjo su Dvylika. Bevalgant prie stalo vakarienę, Jėzus prabilo:  „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų, valgančių su manimi, išduos mane.“

P Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: B „Nejaugi aš?“

P O jis tarė:  „Vienas iš Dvylikos, kuris dažo su manimi viename dubenyje. Tiesa, Žmogaus Sūnus eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti.“

Tai mano kūnas! Tai mano kraujas, naujosios Sandoros kraujas!

P Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas:  „Imkite, tai mano kūnas!“ P Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė:  „Tai mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo Karalystėje.“

Gaidžiui nė dukart nepragydus, tu manęs tris kartus išsiginsi

P Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną. Jėzus jiems tarė:  „Jūs visi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avys išsisklaidys. O prisikėlęs aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją.“

P Petras atsiliepė: B „Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!“

P Jėzus jam atsakė:  „Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu manęs tris kartus išsiginsi.“

P Petras dar atkakliau tvirtino savo: B „Jeigu net reikėtų man su tavimi mirti, aš vis tiek tavęs neišsiginsiu.“ P Tą pat kalbėjo ir visi kiti.

Jis pradėjo nuogąstauti ir sielotis

Jie atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane. Jėzus sako mokiniams:  „Pasėdėkite čia, kol aš melsiuosi.“ P Pasiėmęs su savim Petrą, Jokūbą ir Joną, jis pradėjo nuogąstauti ir sielotis. Jis jiems skundėsi:  „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!“

P Paėjęs truputį toliau, sukniubo ant žemės ir ėmė melstis, kad, jei galima, jį aplenktų toji valanda. Jis sakė:  „Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu…“

P Paskui grįžta, randa juos miegančius ir taria Petrui:  „Simonai, tu miegi? Neįstengei nė vienos valandos pabudėti? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėt į pagundą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas.“

P Jis vėl nuėjo ir dar kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. Ir vėl sugrįžęs rado juos miegančius – jų akys buvo mieguistos, ir jie nežinojo, ką atsakyti.

Jis ateina trečią kartą ir taria jiems:  „Vis dar tebemiegate, tebesiilsite? Gana! Atėjo valanda: štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas. Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat.“

Suimkite jį ir veskite atsargiai!

P Ir tuojau, jam tebekalbant, pasirodė vienas iš Dvylikos Judas, o kartu su juo būrys ginkluotų kalavijais ir vėzdais, pasiųstas aukštų jų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų. Išdavėjas buvo jiems nurodęs ženklą: B „Kurį pabučiuosiu, tai tas. Suimkite jį ir sergėdami veskite!“

P Taigi atėjęs jis tuojau prisiartino prie Jėzaus ir tarė: B „Rabi!“, P ir pabučiavo jį. O kiti stvėrė Jėzų ir suėmė. Vienas iš ten stovinčių, išsitraukęs kalaviją, užsimojo prieš vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį.

O Jėzus prabilo jiems:  „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais. Kasdien būdavau pas jus, mokiau šventykloje, ir jūs manęs nesuėmėte. Tačiau teišsipildo Raštai.“ P Tada, palikę jį, visi [mokiniai] pabėgo.

Tik vienas jaunuolis sekė iš paskos, susisupęs vien į drobulę. Jie čiupo jį, bet jis išsinėrė iš drobulės ir nuogas pabėgo.

Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?

Jėzų nuvedė pas vyriausiąjį kunigą, kur buvo susirinkę visi aukštieji kunigai, seniūnai ir Rašto aiškintojai. Petras iš tolo sekė jį iki vyriausiojo kunigo rūmų vidaus kiemo. Ten jis atsisėdo su tarnais ir šildėsi prie ugnies.

Aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų jį pasmerkti mirti, bet nerado. Nors daugelis melagingai liudijo prieš jį, tačiau jų liudijimai nesutarė. Kai kurie melagingai kaltino jį, teigdami: K „Mes girdėjome jį sakant: ‘Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo’.“ P Bet ir šie kaltinimai nesutapo.

Tada vyriausiasis kunigas, atsistojęs viduryje, paklausė Jėzų: K „Tu nieko neatsakai į šitų žmonių kaltinimus?“ P Tačiau jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tuomet vyriausiasis kunigas vėl jį klausė: K „Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?“

P Jėzus jam atsakė:  „Taip, Aš Esu. Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse.

P Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius, šaukdamas: K „Kam dar mums liudytojai? Girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regis?“ P Ir jie visi nusprendė jį esant vertą mirties. Kai kurie ėmė į jį spjaudyti, dangstė jam veidą, mušė kumščiais ir reikalavo: K „Pranašauk!“ P O tarnai daužė jį per veidą.

Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate

Petras buvo žemai, kieme. Atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė ir, pamačiusi besišildantį Petrą, įsižiūrėjo į jį ir tarė: K „Ir tu buvai su šituo Nazarėnu, su Jėzumi.“

P Petras išsigynė, sakydamas: B „Nei aš žinau, nei suprantu, ką tu sakai.“ P Jis išėjo į prieškiemį, ir gaidys pragydo.

Pamačiusi jį, tarnaitė vėl pradėjo sakyti aplinkiniams: K „Šitas yra iš jų!“ P Jis vėl išsigynė.

Kiek vėliau aplinkiniai sakė Petrui: K „Tu tikrai vienas iš jų: juk tu irgi galilėjietis.“

P Tada jis šoko prisiekinėti ir dievagotis: B „Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate.“ P Ir netrukus gaidys užgiedojo antrą kartą. Petras atsiminė, ką jam buvo pasakęs Jėzus: „Gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi.“ Ir jis pravirko.

Ar norite, kad jums paleisčiau žydų karalių?

Anksti rytą aukštieji kunigai su seniūnais ir Rašto aiškintojais bei visa teismo taryba, padarę sprendimą, surakintą Jėzų nuvedė ir perdavė Pilotui. O Pilotas paklausė jį: K „Ar tu esi žydų karalius?“

P Jis atsakė:  „Taip yra, kaip sakai.“ P Tuo tarpu aukštieji kunigai visaip jį skundė.

Tad Pilotas vėl klausė Jėzų: K „Tu nieko neatsakai? Žiūrėk, kokiais dideliais dalykais jie tave kaltina.“ P Bet Jėzus daugiau nebeatsakinėjo, ir Pilotas labai stebėjosi.

Per šventes jis paleisdavo vieną kalinį, kurio žmonės prašydavo. Tada buvo vienas kalinys, vardu Barabas, suimtas kartu su maištininkais, kurie sąmyšio metu buvo nužudę žmogų. Susirinkusi minia pradėjo prašyti to, ką visuomet Pilotas darydavo. Pilotas prabilo: K „Ar norite, kad jums paleisčiau žydų karalių?“ P Mat jis žinojo, kad aukštieji kunigai jį buvo įskundę iš pavydo. Tačiau aukštieji kunigai sukurstė žmones reikalauti, kad verčiau paleistų jiems Barabą.

Tada Pilotas vėl kreipėsi į juos: K „O ką man daryti su žydų karaliumi?“

P Tie ėmė šaukti: M „Ant kryžiaus jį!“

P Pilotas dar klausė: K „O ką gi pikta jis yra padaręs?“

P Tuomet jie pradėjo dar garsiau rėkti: M „Ant kryžiaus jį!“

P Norėdamas įsiteikti miniai, Pilotas paleido Barabą, o Jėzų nuplakdino ir atidavė nukryžiuoti.

Nupynę jie uždeda jam erškėčių vainiką

Kareiviai nusivedė Jėzų į rūmų kiemą, tai yra pretorijų, ir ten sušaukė visą kuopą. Jie apvilko jį purpuriniu apsiaustu, nupynę uždėjo jam erškėčių vainiką ir pradėjo jį sveikinti: K „Sveikas, žydų karaliau!“ P Jie daužė jam galvą nendrine lazda, spjaudė ir priklaupdami neva garbino jį. Prisityčioję nuvilko jam purpurinį apsiaustą ir apvilko jo paties drabužiais. Tuomet [kareiviai] išvedė Jėzų nukryžiuoti.

Jie nuveda Jėzų į Golgotos vietą

Jie privertė vieną grįžtantį iš laukų praeivį – Simoną Kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą – panėšėti jo kryžių. Taip jie nuvedė Jėzų į Golgotos vietą; išvertus tai reiškia: „Kaukolės vieta“.

Jis buvo priskaitytas prie piktadarių

Ten davė jam mira atmiešto vyno, bet jis negėrė. Tuomet prikalė jį prie kryžiaus ir pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą, kas kuriam turi tekti. Buvo trečia valanda, kai jį nukryžiavo. Taip pat buvo užrašytas jo kaltinimas: „Žydų karalius“. Kartu su juo nukryžiavo du plėšikus: vieną iš dešinės, kitą iš kairės.

Kitus gelbėdavo, o savęs negali išgelbėti

Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: M „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai. Gelbėkis pats, nuženk nuo kryžiaus!“

P Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais, kalbėdami tarp savęs: K „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Mesijas, Izraelio karalius, tegu dabar nužengia nuo kryžiaus, kad pamatytume ir įtikėtume.“ P Jį plūdo ir kartu nukryžiuotieji.

Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią

Šeštai valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos. Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko:  Eli, Eli, lema sabachtani? P Tai reiškia:  Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!

P Kai kurie ten stovintys išgirdę sakė: K „Matai, jis šaukiasi Elijo.“ P Tada vienas nubėgęs primirkė kempinę perrūgusio vyno, užmovė ją ant nendrės ir padavė jam gerti, tardamas: K „Palaukite, pažiūrėsime, ar ateis Elijas jo nuimti.“ P Bet Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią.

Čia atsiklaupiama ir padaroma pertraukėlė.

P Tuo metu šventyklos uždanga perplyšo į dvi dalis nuo viršaus iki apačios. Šimtininkas, stovėjęs priešais ir matęs, kaip jis šaukdamas mirė, tarė: K „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“

P Ten buvo moterų, kurios žiūrėjo iš tolo; tarp jų Marija Magdalietė, Marija – Jokūbo Jaunesniojo ir Jozės motina – ir Salomė. Kai Jėzus dar buvo Galilėjoje, jos sekė jį ir jam tarnavo. Taip pat ten buvo daug kitų, kartu su juo atvykusių į Jeruzalę.

Juozapas užritino rūsio angą akmeniu

Jau vakarui atėjus (kadangi buvo Prisirengimas, arba šabo išvakarės), atvyko Juozapas iš Arimatėjos, garbingas teismo tarybos narys, kuris irgi laukė Dievo Karalystės. Jis drąsiai nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Pilotas nustebo, argi jau būtų miręs? Jis pasišaukė šimtininką ir paklausė, ar Jėzus jau miręs. Patyręs tai iš šimtininko, jis atidavė Juozapui kūną. Šis nupirko drobulę, nuėmė Jėzų nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę, paguldė jį kapo rūsyje, kuris buvo iškaltas uoloje, ir užritino angą akmeniu. Marija Magdalietė ir Marija, Jozės motina, matė, kur jis buvo palaidotas.

Tai Viešpaties žodis.

EvangelijaTrumpoji forma Mk 15, 1–39 

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus
Kančia pagal Morkų.

Nežymima kryželiais knyga nei kakta ir neatsakoma.

 = Jėzus; P = pasakotojas; B = bičiuliai ir mokiniai; M = minia; K = kiti veikėjai

Ar norite, kad jums paleisčiau žydų karalių?

P Anksti rytą aukštieji kunigai su seniūnais ir Rašto aiškintojais bei visa teismo taryba, padarę sprendimą, surakintą Jėzų nuvedė ir perdavė Pilotui. O Pilotas paklausė jį: K „Ar tu esi žydų karalius?“

P Jis atsakė:  „Taip yra, kaip sakai.“ P Tuo tarpu aukštieji kunigai visaip jį skundė.

Tad Pilotas vėl klausė Jėzų: K „Tu nieko neatsakai? Žiūrėk, kokiais dideliais dalykais jie tave kaltina.“ P Bet Jėzus daugiau nebeatsakinėjo, ir Pilotas labai stebėjosi.

Per šventes jis paleisdavo vieną kalinį, kurio žmonės prašydavo. Tada buvo vienas kalinys, vardu Barabas, suimtas kartu su maištininkais, kurie sąmyšio metu buvo nužudę žmogų. Susirinkusi minia pradėjo prašyti to, ką visuomet Pilotas darydavo. Pilotas prabilo: K „Ar norite, kad jums paleisčiau žydų karalių?“ P Mat jis žinojo, kad aukštieji kunigai jį buvo įskundę iš pavydo. Tačiau aukštieji kunigai sukurstė žmones reikalauti, kad verčiau paleistų jiems Barabą.

Tada Pilotas vėl kreipėsi į juos: K „O ką man daryti su žydų karaliumi?“

P Tie ėmė šaukti: M „Ant kryžiaus jį!“

P Pilotas dar klausė: K „O ką gi pikta jis yra padaręs?“

P Tuomet jie pradėjo dar garsiau rėkti: M „Ant kryžiaus jį!“

P Norėdamas įsiteikti miniai, Pilotas paleido Barabą, o Jėzų nuplakdino ir atidavė nukryžiuoti.

Nupynę jie uždeda jam erškėčių vainiką

Kareiviai nusivedė Jėzų į rūmų kiemą, tai yra pretorijų, ir ten sušaukė visą kuopą. Jie apvilko jį purpuriniu apsiaustu, nupynę uždėjo jam erškėčių vainiką ir pradėjo jį sveikinti: K „Sveikas, žydų karaliau!“ P Jie daužė jam galvą nendrine lazda, spjaudė ir priklaupdami neva garbino jį. Prisityčioję nuvilko jam purpurinį apsiaustą ir apvilko jo paties drabužiais. Tuomet [kareiviai] išvedė Jėzų nukryžiuoti.

Jie nuveda Jėzų į Golgotos vietą

Jie privertė vieną grįžtantį iš laukų praeivį – Simoną Kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą – panėšėti jo kryžių. Taip jie nuvedė Jėzų į Golgotos vietą; išvertus tai reiškia: „Kaukolės vieta“.

Jis buvo priskaitytas prie piktadarių

Ten davė jam mira atmiešto vyno, bet jis negėrė. Tuomet prikalė jį prie kryžiaus ir pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą, kas kuriam turi tekti. Buvo trečia valanda, kai jį nukryžiavo. Taip pat buvo užrašytas jo kaltinimas: „Žydų karalius“. Kartu su juo nukryžiavo du plėšikus: vieną iš dešinės, kitą iš kairės.

Kitus gelbėdavo, o savęs negali išgelbėti

Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: M „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai. Gelbėkis pats, nuženk nuo kryžiaus!“

P Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais, kalbėdami tarp savęs: K „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Mesijas, Izraelio karalius, tegu dabar nužengia nuo kryžiaus, kad pamatytume ir įtikėtume.“ P Jį plūdo ir kartu nukryžiuotieji.

Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią

Šeštai valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos. Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko:  Eli, Eli, lema sabachtani? P Tai reiškia:  Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!

Kai kurie ten stovintys išgirdę sakė: K „Matai, jis šaukiasi Elijo.“ P Tada vienas nubėgęs primirkė kempinę perrūgusio vyno, užmovė ją ant nendrės ir padavė jam gerti, tardamas: K „Palaukite, pažiūrėsime, ar ateis Elijas jo nuimti.“ P Bet Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią.

Čia atsiklaupiama ir padaroma pertraukėlė.

P Tuo metu šventyklos uždanga perplyšo į dvi dalis nuo viršaus iki apačios. Šimtininkas, stovėjęs priešais ir matęs, kaip jis šaukdamas mirė, tarė: K „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“

Tai Viešpaties žodis.


Sena ABC, p. 105, 341