Quo vadis, homo?
Kaip žmonės valosi dantis, kad neturėtų rimtų problemų su jais, kaip visi skaito knygas, kad praplėstų savo pasaulėžiūrą, taip ir kiekvienas, kuris galvoja apie amžinybę, viską daro atsižvelgdamas į mirties perspektyvą. Veiksmai, žodžiai, mintys ir net ketinimai yra tarsi žingsniai link …būtent…, link ko – argi mirtis nėra visko pabaiga ir nėra nieko už jos? Nesvarbu, ar žmogus tiki, ar ne, po mirties bus įvertintas jo žemiškasis gyvenimas ir darbai – jei jie bus įvertinti kaip blogi, nuodėmingi, prieštaraujantys Dievo valiai ir žeminantys žmogaus orumą, jis pateks į pragarą – nuolatinį atskyrimą nuo mylinčio Dievo, o jei jie bus įvertinti kaip geri, kilnūs, dorybingi ir atitinkantys Dievo valiai, tada žmogus bus priimtas į Viešpaties Jėzaus paruoštą amžinosios laimės, džiaugsmo ir Dievo artumo karalystę, o jei paaiškės, kad reikia dar šiek tiek atgailauti ir pasitaisyti, jis kurį laiką praleis skaistykloje, kol galiausiai pasieks dangų.