Šios dienos Evangelija rodo mums neįprastą sceną – štai Viešpats „Jėzus pradžiugo Šventąja Dvasia“(galima irgi išversti „Šventosios Dvasios pripildytas džiaugsmu“) meldžiasi į Tėvą ir šlovina Jį. Ši scena gali mus erzinti, kai mums liūdna.

Sakė, kun. Tischnero cituotas kalnų pasakotojas Sabala, jog „liūdna širdis blogesnė negu liga; pirmiau nužudys žmogelį“ (J. Tischner, Tikėjimas iš klausymo). Todėl, nors sunku, nors visiškai nebesinori, verta Viešpačiui Jėzui papasakoti apie savo liūdesius, ieškoti jų priežasčių, kad mus pirmiau kas nors nenužudytų. Tada Jėzus šnabžda į mūsų ausis pranašo Izaijo žodžius:

” Tada vilkas viešės pas avinėlį, leopardas guls greta ožiuko. Veršis ir liūtukas maitinsis kartu: juos prižiūrės mažas vaikas“.

Tada galėsime suprasti, jog liūdesys kyla dėl to, kad leidome pavogti savo viltį, kad leidome būti įtikinami, jog niekas niekada nepasikeis, jog niekada nebus jokio „vilko ir ėriuko“, tartum pripažintume, jog Dievas nėra visagalis, jog nesugebės sutvarkyti mūsų gyvenimo. Juk tokia mintis, pagal kalnų pažinimo teoriją, priskiriama yra trečiosios tiesos kategorijai.

Apmąstymą parašė br. Tomsz OFM Conv.

Dievo žodžio liturgija http://www.lcn.lt/dls/kv/abc_01adv_2.html

• vilkas