3sakiniai

Nors Jėzus žinojo, kad teks Jam, Nekaltajam, daug kentėti už žmonių nuodėmes, neatsisakė priimti žmogąją prigimtį ir įžengti į pasaulio istorijos tėkmę. Nors Viešpats žinojo, kad vienas Jo Apaštalų Jį išduos, o kitas išsigins, nepašalino juos iš   mokinių grupės nei nepanaikino tos grupės. Nors Viešpats žinojo, kad nė kartą nusidėsiu ir nė visada busiu Jam ištikimas, pasirinko mane savo bendrininku ir nuolat manimi pasitiki. Tik Dievas gali taip mylėti: pašaukti, atleisti ir pasitikėti, vėl atleisti ir vėl pasiųsti skelbti Evangeliją, dar kartą atleisti ir vėl duoti galimybę iš naujo pasiekti…read more

Evangelijos palyginime apie Paskutinįjį teismą Jėzus sutapatino save su vargšais, todėl skelbia nuosprendžius pagal kitiems žmonėms padarytus darbus, tarsi jie būtų padaryti Jam. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šiandien Viešpats sako priešingai ir stoja į opoziciją vargšams, tačiau Jėzus leidžia tarnauti tiesiogiai Jam, primindamas mums, kad joks žmogus nėra Dievas ir jokia šlovė nepriklauso žmogui, bet Dievui, vieninteliam Gelbėtojui. Tarnystę ir gailestingumo darbus ir toliau turime daryti savo artimui vien iš meilės Dievui, taip išreikšdami savo meilę ir dėkingumą už Mesijo auką ant kryžiaus, Jo mirtį už mus ir malonę,…read more

Vienas iš laikų, kuriais gyveno Jėzus, bruožų buvo troškimas pagaliau vėl išgirsti Dievą, nes laikai, kai Mozė kalbėjosi su Dievu ant Sinajaus kalno, o paskui perdavė tai žmonėms, Elijo laikai, Izaijo laikai, Ezechielio laikai ir t. t. Jėzaus amžininkams buvo tokie pat tolimi, kaip mums Grunvaldo mūšio ar Sobieskio pergalės prie Vienos laikai. Jėzaus gestai ir žodžiai pataikė į derlingą dirvą – žmonės Jame mato pranašą, žmonės Jame mato tą, kuris vėl atsakys į senųjų laikų ilgesį, žmonės Jame mato tą, kuris leis sakyti – „mano laikais…”… O kaip yra…read more

Tobulas džiaugsmas visada turi savo priežastį, kurią kartais sunku išreikšti žodžiais net iškalbingiausiam kalbininkui ar aprašyti geriausiam rašytojui. Paties Dievo sugalvotas ir jo įgyvendintas nuodėmingo žmogaus išgelbėjimo planas teikia džiaugsmo tik tam, kuris supranta ir pripažįsta savo kaltę, savo silpnumą bei bejėgiškumą blogio akivaizdoje ir priima Viešpaties artumą. Abraomas ir visi šventieji, nebejausdami nuodėmės kartumo, jau džiaugiasi Jėzaus gailestingumu amžinojoje dangaus karalystėje. Ar ir mums Velykos bus kupinos tobulo džiaugsmo?   V GAVĖNIOS SAVAITĖ (KV) KETVIRTADIENIS Skaitiniai KV (204) Pr 17, 3–9: Tu būsi protėvis daugybei tautų Ps 105, 4–5. 6–7. 8–9. P.: Amžiais…read more

Tikinčio žmogaus akys ir mintys visą laiką yra nukreiptos į Viešpatį, todėl niekas jo neblaško ir neatitraukia. Pagundos pernelyg neimponuojančios ir niekuo neprilygsta žavingam Dievui, o pasaulis nedžiugina, nes jis tėra kūrinys – Visagalio Kūrėjo atspindys, pėdsakas ir šešėlis. Didžiausia laimė ir tikriausiai džiaugsmas yra pasilikti priešais TĄ, KURIS YRA, o kiekviena akimirka be Jo yra praradimas ir beprasmybės bedugnė.   V GAVĖNIOS SAVAITĖ (KV) ANTRADIENIS Skaitiniai KV (199) Sk 21, 4–9: Kas įgeltas pažvelgs į varinę angį, – liks gyvas Ps 102, 2–3. 16–18. 19–21. P.: Viešpatie, išgirsk mano maldą, mano šauksmas tave…read more

Būna, kad žmonės, pastebėję net menkiausią kito žmogaus nusižengimą, skuba jį teisti ir pasmerkti, nesistengdami iki galo ištirti situacijos ir aplinkybių, suprasti, kodėl žmogus taip pasielgė, ir vardan teisingumo nori be gailesčio nubausti kaltininką. Tie, kurie tampa teisingumo ir galiojančios teisės vykdytojais ir sergėtojais, labai dažnai nepastebi arba, kas blogiausia, slepia savo nusikaltimus, kad užgožtų sąžinės graužatį. Dievas taip pat yra teisingas ir nepritaria jokiai nuodėmei, bet pasigaili kiekvieno savo kūrinio ir, pasmerkęs konkretų nuodėmingą poelgį, atleidžia žmogui jo kaltę, suteikdamas jam dar vieną progą ir laiką šioje žemėje pasitaisyti…read more

Niekas neprivertė Dievo sukurti žmogaus, niekas Jo neįpareigojo atleisti žmonėms nuodėmių – viską sprendžia pats Viešpats, be jokių patarėjų ar pagalbininkų, nes Jis vadovaujasi meile, teisingumu ir gailestingumu. Lygiai taip pat ir Jėzus, Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, pasirenka savo aukos laiką ir formą, nepaisydamas fariziejų planų ir ketinimų. Lygiai taip pat ir mes, pasiryžę gyventi Evangelija ir sekti Jėzumi, neturime leisti, kad kiti darytų įtaką mūsų sprendimams – tik meilė, teisingumas ir gailestingumas turi būti visų mūsų veiksmų pagrindas.   IV GAVĖNIOS SAVAITĖ (KV) PENKTADIENIS Skaitiniai KV (184) Išm 2, 1a….read more

Be daugybės galingų ir svarbių liudijimų, jog Jėzus yra Dievo Sūnus – Mesijas (Dangiškojo Tėvo balsas nuaidėjęs iš dangaus, Jono Krikštytojo žodžiai „Štai Dievo Avinėlis, Senojo Testamento pranašystės, Apaštalų ir visų amžių tikinčiųjų liudijimai) yra vienas ypatingas liudijimas, atrodo stipriausias, kuris skatina mus įtikėti, niekada neabejoti ir niekada neužmiršti, nepasiduoti prieštaravimams ar nesusilpninti savo tikėjimo kitų žmonių kalbomis. Tai asmeninė gili patirtis! Jei norime būti sustiprinti Dangiškosios Duonos – Dievo Kūnu Komunijoje, pirmiausia privalome išmokti nuolankiai dėkoti Viešpačiui už kasdieninę duoną, o ne inertiškai persižegnoti prieš pradedant valgyti. Jei norime…read more

Kaip ir Tėvas, Sūnus turi savyje GYVENIMO pilnatvę, todėl Jis gali atkurti visas jėgas išdžiūvusiajam ir atgaivinti tai, kas visiškai mirusi. Deja, kai kurie pasirenka neprisikelti. Yra dar vienas prisikėlimas iš numirusių, kurį kiekvienas mūsų neišvengiamai patirs laiko pabaigoje: tai bus arba prisikėlimas į amžinojo džiaugsmo, laimės ir šlovės gyvenimą, kurį garantuoja pirmasis prisikėlimas, arba prisikėlimas į visišką liūdesį, apleidimą ir kančią, į kurią veda gyvenimas be GYVENIMO.   IV GAVĖNIOS SAVAITĖ (KV) TREČIADIENIS Skaitiniai KV (179) Iz 49, 8–15: Tave padarysiu sandora tautai, kad šaliai padėtum atsistoti ant kojų Ps 145,…read more

„Aš neturiu žmogaus” – trisdešimt aštuonerius metus niekas negalėjo padėti ligoniui, kurio dienos bėgo ir bėgo kol virto savaitėmis, vėliau mėnesiais ir metais – neatsirado žmogus, bet atsirado Dievas! Viskas, kas skaudino šį žmogų, vieną akimirką dingo, tačiau atrodo kad išgydymas nepadarė jį laimingu, nes nebuvo dėkingas Jėzui ir, kas dar blogiau, išdavė Mesiją. Paprastas nedėkingumas ar užnuodyta širdis? O kaip yra su manimi? Ar Viešpaties išgydymus, malonės, gailestingumas ir palaima priartina mane prie Dievo, ar toliau ieškau vien savo „fariziejų” palankumo?   IV GAVĖNIOS SAVAITĖ (KV) ANTRADIENIS Skaitiniai KV (176)…read more