Tyla
Nutylo visas pasaulis, kiekvienas Dievo kūrinis, bet ne Dievas. Jisai toliau įgyvendina žmonijos išgelbėjimo planą. Jėzaus kapas tai vartai į pragarus, šeolą, kur gyvenatys prieš mūsų erą, laukė Mesijo, kad juos įvestų į dangiškąją laimę.
Didžiausia laimė
Sužinoję apie karo žiaurumus, apie nusikaltėlių be gailesčio įgyvendintus kėslus, apie melą per akis, esame linkę nuteisti ir pasmerkti atsakingus už tas situacijas žmones. Tie įvykiai, lygiai taip pat, spaudžia Viešpaties Širdį ir Jam yra skausmingi, tačiau Jis elgiasi kitaip negu mes – ryžėsi paaukoti aukščiausią, savo gyvybės, kainą už tuos visus nusikaltėlius, kad grąžintų jiems Dievo vaikų garbę. Net recividistai gali tikėtis Jo atleidimo ir dar vieno šanso. Deja, kiekvienas mūsų nusidėdamas sukelią tokį pat ar dar didesnį skausmą Jėzui. Taigi, visa laimė – Dievas yra gailestingas!
Ar suprantate, ką jums padariau?
Paskutinės vakarienės metu Jėzus savo mokiniams numazgoja kojas, parodydamas kaip labai nusižemina dėl nupuolusio žmogaus nupuolusio žmogaus. Kojų, kurios vaikščioja kasdieniniais keliais ir apdulkėja, apsineša purvu, mazgojimas, – tai apsivalymas nuo to, kas nėra žmogaus, nėra Dievo jam duota – nuo nuodėmių bei grąžinimas to, ką turėjo nuo sukūrimo ir kas yra būdinga jo prigimčiai. Nors žmogus pats gali apsivalyti ir nusiprausti, kad būtų švarus, tačiau jo sielą padaryti tyra, gražia ir atnaujinta savo gailestingumu gali vien Mesijas. Šitam įvykus, siela tampa Dievo šventove, o kūnas Viešpaties įrankiu pasiekti kitus: nupuolusius, vargšus, nelaimingus, tuos, kurie jaučiasi nemylimi.
Dovanai duota
Pranašas Izaijas, Dievo pašauktas raginti Izraeliečius grįžti į moralės kelią bei nepasitikėti kitų šalių valdovų pažadais, suprato, jog Viešpats viską valdo. Daugybė nuodėmių ir besikartojanti neištikimybė nėra paskutinis žodis – net labiausiai supainiotose ir beviltiškose situacijose Dievas atsiunčia savo tarną, kad įvestų tvarką ir ramybę. Tas tarnas, neteisėtai apkaltintas, žiauriai nukankintas ir nežmogiškai pažemintas, atneša Dievišką gailestingumą, atleidimą ir susitaikinimą.
Kas?
Kai Jėzus pasakė apaštalams, jog vienas jų Jį išduos, pradėjo žvelgti vienas į kitą bei mintyse spėlioti ir kaltinti. Nieko naujo pasaulyje – iš tolo pamatyti krislelį brolio akyje, o nematyti rąsto savojoje. Jau rojuje Adomas permetė atsakomybę Ievai, o ji – žalčiui. Tačiau tai nėra nei leidimas taip elgtis, nei išteisinimas – kiekvienas sprendžia ir atsako už savo darbus. Ypač dabar, ant mūsų išganymo švenčių slenksčio, prisipažinkime Jėzui dėl savo nuodėmių ir nebandykime išbaltinti savęs kaltindami kitus.
Garbė Karaliui
Lozoriaus sesuo, Marija, apimta dėkingumo už brolio prisikėlimą, kiekviena proga priimdavo Jėzų savo namuose su dideliu džiaugsmu, bet šį sykį norėjo padaryti kažką daugiau, kažką neįprasto, garbingo lyg karaliui, kurį sveikiname šūkiais „Osana!“ Iškilmingai pagarbinti tinkamiausias atrodė brangus tepalas iš grynojo nardo, kuris tapo pranašyste apie Jėzaus siaubingą mirtį. Tačiau Dievo Sūnus taip greitai prisikėlė, kad artimieji, dėl šabo dienos, nesuspėjo Viešpaties kūno, pagal tradiciją, išbalzamuoti visais tepalais. Tikras karalius visada yra gyvas ir mirtis negali Jo pasiglemžti.
Osana!
Tegul nieko nesuklaidina asilas, paprasti drabužiai, prabangios palydos stoka bei grupė žmonių, kurioje nėra valdovų ir tautos seniūnų – Karalius Jėzus atvyksta į Jeruzalę. Jis nereikalauja žemiškos garbės ir privilegijų, bet pats savo krauju ir kančia įsigyja nusidėjėlius, esančius piktojo nelaisvėje ir susipainiojusius savo potraukiuose. Mesijas, įžengiantis į mūsų širdį ne su išdidumu, bet su rūpesčiu ir švelnumu, sugrąžina mums laisvę, kilnumą ir Dievo vaikų malonę.
Geriau Vienas
Kai labai Vieno Jėzaus veiksmai trukdė žydų teismo tarybei, kad nusprendė Jį suimti, nuteisti ir nužudyti neturėdama net šešelio kaltės įrodymo? Kokia galinga yra Viena Mesijo auka, kuria visų kartų žmonių kaltės atperka? Koks laimingas yra kieVienas žmogus sudaręs sandorą su Dievu ir leidęs Jam savo širdyje pastatyti šventovę.
Sielos skausmas dėl nuodėmių
Pranašas Jeremijas, gyvenęs VII – VI a. prieš Kristų, nuo jaunystės turėjo perplėštą širdį tarp ištikimybės Dievui, skatinančios skelbti siaubingas pranašystes ir meilės savo tautiečiams, nenorintiems atsiversti ir išvengti savo nuodėmių pasekmių. Dievo Sūnus, pagailėjęs žmonijos ir atėjęs ją išgelbėti, susilaukė priekaištų ir persekiojimų iš tų, kurie buvo labiausiai nutolę nuo Dievo įsakymų. Ar per besibaigiančią gavėnią pavyko man bent kartą susigraudinusia širdimi pažiūrėti į klystantį ir vargstantį su savo silpnybėmis artimą? Ar atsiprašiau ir padėkojau tam, kuris su sielos skausmu priėmė mano parpuolimą?
Pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų
Archangelas Gabrielius atnešė Marijai Dievo pasiūlymą būti Jo Sūnaus motina ir tokiu būdu dalyvauti visos žmonijos išganymo istorijoje. Marija, sutikdama, tapo Dangaus Vartais, pro kuriuos Jėzus atėjo į šį pasaulį bei veda mus atpirktus į dangų. Jeigu Dievas norėjo priimti visus žmogaus gyvenimo etapus, nuo prasidėjimo iki mirties, tai ir mums privaloma nekenkti jokiam gyvenimui, be išimčių dėl situacijos ar aplinkybės*. Taip pat garbinga būtų saugoti kiekvieną gyvybę, ypač tų, kurie patys negali jos saugoti** bei padėti tiems, kuriems sunku apsaugoti jiems pavestą gyvybę. *- dėl daug metų dirbusių rankų negalintiems…read more