3sakiniai

Priėmusi iššūkį būti Dievo Sūnaus Motina, Marija visiškai pasiaukojo šiam pašaukimui: pagimdė pasaulio Atpirkėją, šv. Juozapui bendradarbiaujant su atsidavimu auklėjo ir globojo Jį, kentėjo kartu su Juo dėl žmonių išganymo. Nuolatinis buvimas prie Viešpaties, Marijos širdį pripildė meilės ir padarė tokią plačią, kad Ji nedvejodama sutiko būti ir Jėzaus įsteigtos Bažnyčios narių Motina. Dabar kartu su mumis laukia Šventosios Dvasios, kurią pati jau turi, malda užstoja pas Dangiškąjį Tėvą, išklauso  ir priglaudžia verkiančius ir prašančius, moko tikėjimo ir pasitikėjimo tuos, kurie ieško Dievo ir gyvenimo prasmės, džiaugiasi išugdytomis dorybėmis ir…read more

Šventoji Dvasia, pagal eileiškumą, o ne pagal svarba, Švenčiausios Trejybės trečiasis Asmuo, buvo žmonėms apreikšta penkiasdešimt dienų po Jėzaus prisikėlimo, t.y. per žydų savaičių šventes arba pirmųjų vaisų šventes. Pirmoji Bažnyčios bendruomenė: Apaštalai, Marija, kiti mokiniai – kartu apie šimtas dvidašimt žmonių, laukė Jėzaus pažadėto Parakleto, kuris turėjo būti atsiųstas nuo Dangiškojo Tėvo vietoj Mesijo, kad primintų Jo mokymus, padėtų juos suprasti ir apreikštų naujų dalykų, kurių negalėjo anksčiau suvokti. Kaip prinokusių javų pjūtis baigėsi kviečių surinkmu ir iš šių grūdų iškeptų duonų  paaukojimu žydų šventykloje, taip iš nukryžiuoto Kristaus…read more

Apaštalas ir evengelistas Jonas aprašė Jėzaus gyvenimą, Jo mokymus, padarytus stebuklus ir visą misiją, kuria mus išganė. Taip pat kiti Mesijo mokiniai aprašė iš savo pusės tuos pačiuos įvykius pabrėždami tuos momentus, kurie jiems buvo svarbūs ir reikšmingi. Kiekvienas tikintysis turi savo asmeninį ryšį su Viešpačiu ir tik jam įpatingoje ir išskritinioje akimirkoje patyrė Dievo meilės jėgą, gailestingumo malonę, rūpesčio galią, pamokantį išmintį bei galėtų paliudyti ir surašyti „daug kitų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu juos visus atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti”. Skaitiniai: Apd 28, 16–20….read more

Apaštalas Paulius drąsiai atsistojo kaltintojų akivaizdoje, nes buvo įsitikinęs, kad nenusižengė viską žinančiam Dievui. Kad kaltintojai – jo tautiečiai, kurie tikriausiai paskelbtų kitokį teismo sprendimą Dievo vardu, neužsitrauktų kaltės dėl jo mirties, Paulius šaukėsi žemiškojo teisėjo sprendimo. Apaštalas Petras, Jėzaus tris kartus paklaustas ar Jį myli, pradžioje drąsiai atsakė patvirtinant, bet paskutinį sykį suprato, jog tik Dievas neklysta, o žmogus nusidėjęs (Petras išsižadėjo savo Mokytojo būtent tris kartus), viską žinančiojo Dievo akivaizdoje gali būti ištaisintas ir perkeistas. Taip pat ir aš atsistojęs prieš Dievą, nuo kurio nė viena mano gyvenimo akimirka…read more

Kai bendravimas ir kasdieniniai  susitikimai, taip pat tarp savųjų, baigiasi nesutarimais arba net konfliktais, kurių metų stipriai supurtyti nervai ir emocijos siekia zenito, norėtųsi gyventi negyvenamoje saloje kur niekas mūsų neerzintų, niekas nekaltintų, niekas nesipriešintų…Ramybė be saiko! Tačiau tada nepažintume savęs, savo silpnybių ir apribojimų bei neaugtume ir nestiprėtume, o tuo pačiu mūsų savimeilė didėtų iki narcisizmo, jautrumas ir užuojauta kitiems išnyktų bei nebūtų progos liudyti tikėjimo. Apaštalas Paulius laimėjo amžinąjį gyvenimą, nes skelbė, kad Jėzus kartu su Dangiškuoju Tėvu ir Šventąja Dvasia rodo tobulą vienybės pavyzdį – bendradarbiauja ne…read more

Vaikystėje, išvažiuojant į bet kokią kelionę, mama darydama  ant kaktos palaiminimo ženklą – kryžiuką, mane laimindavo, linkėdama gerų nuotykių ir laimingo sugrįžimo namo Dievo globoje. Širdyje maišėsi vaikiškas džiaugsmas ir nežinomybės jaudulys, troškimas pažinti naujas vietas ir namų, artimųjų ilgesys. Jėzus, palikdamas šį pasaulį ir Apaštalus – pirmąją Bažnyčios bendruomenę pilnas emocijų ir rūpesčio meldėsi Tėvui danguje už tikinčiuosius, kad lydėtų juos išsiųstus į pasaulį liudyti ir saugotų nuo piktojo pinklių. Labai gerai žinojo apie laukiančius pavojus, kančias, vargą ir sunkumus, bet neatšaukė misijos – net atvirkščiai – skatino žadėdamas…read more

Visa realybė išsakyta vienu sakiniu – tai gali padaryti tik Jėzus! Mums reikia nuolat sugrįžti prie to sakinio ir mokytis jį mintinai kaip giliausią gyvenimo tiesą. Šiame pasaulyje vėl ir vėl ir įvairiais būdais patiriame priespaudą, tačiau ne tai yra svarbiausia ar lemiama, kai stovime vienoje eilėje su NUGALĖTOJU! Apmąstymą parašė br. Kamil OFM Conv.   Skaitiniai: Apd 19, 1–8:  Ps 68, 2–3. 4–5ac. 6–7ab. † Jn 16, 29–33:   

Kai turime skirtis su artimu ir mylimu žmogumi, nors ir trumpam laikui, visada mums liūdna. Todėl Apaštalai išgirdę, jog Jėzus palieka šį pasaulį nuliūdo. Tačiau Jėzus sugrįžo į savo garbę, kurioje gyveno dar prieš pasaulio sukūrimą. Noras sulaikyti Mesiją šioje žemėje būtų žmogiško, ne dieviško mąstymo vaisius. Panašiai, kai apaštalai ieškojo prisikėliusio Jėzaus kape, nes taip jiems patardavo žmogiška logika. Gerai, kad Dievo išmintis aplenkia mūsų mąstymą ir nuolat mus nustebina ir žavi. Skaitiniai: Apd 1, 1–11:  Ps 47, 2–3. 6–7. 8–9. Ef 4, 1–13:  arba Ef 1, 17–23:  †…read more

Daug kur ieškojau džiaugsmo ir ramybės, tačiau pilną ir tobulą džiaugsmą suradau vien Dieve, kuris mane sukūrė, atpirko, kuriam rūpiu, kurio meilė nepriklauso nuo mano ištikimybės. Deja, kol nepriėmiau Jėzaus Evangelijos ir Aukos vaisių, apie Dievo meilę nieko nežinojau bei vidinio ir tvirto džiaugsmo ieškojau savo įnorių ir geismų patenkinimuose. Kai patyriau apglėbiančią visą mane Viešpaties malonę ir atvėriau jei šridies gilumas, nei žemė nebeteikia džiaugsmo nei gyvenimas be Dievo nebeturi prasmės. Taip galėjo parašyti šv. Margarita iš Kortonos, kuri yra vadinama „pranciškonų Magdalietė”, „nes labai pamilo” (Lk 7,47) Skaitiniai:…read more