3sakiniai

Kai girdžiu šios dienos skaitinius, prisimenu nesenus įvykius Przewodove – kokia nenuspėjama gali būti istorija! Įsivaizduoju, kad 30 sekundžių anksčiau, 30 sekundžių vėliau, 100 metrų į dešinę, 100 metrų į kairę, ir galbūt niekas nebūtų žuvęs, bet juk niekas nenumatė, kad iš dangaus kris geležies gabalai! Ir galvoju, kad negaliu nuspėti, kada atsisveikinsiu su pasauliu: po 20 metų, po 30 metų, po 15 savaičių, o gal greičiau? – nežinau; istorija gali būti nenuspėjama, o viską, ką galime padaryti, tai būti pasirengę: stengtis „vaikščioti Viešpaties šviesoje”, stengtis „apsivilkti šviesos šarvais”, budėti….read more

Kaip nebijoti, kai aplinkui nėra draugų, tik „vilkai avių kailyje”? Kaip nebijoti, kai puikiai žinau savo silpnumą, nepastovumą ir trapumą? Kaip nebijoti, kai mane kaltina tuo, kuo tikiu? Būtent, kaip aš tikiu? Viešpats yra mano stiprybė, Jis yra mano Dievas, kuris saugo net kiekvieną mano plauką. Būnant su Juo nei vilkų iltys pavojingos, nei kaltinimai nėra bauginantys. Bijoti? Nėra ko! Skaitiniai E2 (489) Apr 15, 1–4: Giedojo Mozės giesmę ir Avinėlio giesmę Ps 98, 1. 2–3ab. 7–8. 9. P.: Didingi ir stebėtini tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! † Lk 21, 12–19: Visi jūsų nekęs dėl…read more

Kai aplink mus gausėja karų ir neramumų, kai užklumpa skausmas ir ligos, kai patiriame nelaimių ar nesėkmių, kyla mintis – ar tai jau pasaulio pabaiga, arba, tiesmukiau tariant, ar ne geriau, kad jau būtų pasaulio pabaiga? Tai yra velnio pagundos, pasaulio propagandos ir mados poveikis, kad gyvenimas būtų lengvas, malonus, nekeltų jokių iššūkių, nereikalautų pastangų ir aukų. Tačiau Dievo Sūnus atėjęs pas mus ir tapęs žmogumi, savo gyvenimu ir kryžiumi parodė vienintelį tikrąjį kelią: „per triūsą į žvaigždes.”* *- pal. Seneka „per aspera ad astra”. Skaitiniai E2 (487) Apr 14, 14–20a: Išmušė…read more

Teko girdėti, net tarp tikinčiųjų (?), kad jaunas žmogus įstojęs į vienuolyją atsisako gyvenimo dėl Dievo, arba kad vaikinas ir mergina – mylintys vienas kitą ir gyvenantys skaiščiai atsisako savo „teisės” dėl Dievo, arba vengiantis kivirčų, ginčų dėl smulknėmos nusileisdamas pikčiai šaukiančiam praranda savo orumą. Skamba tai, jog žmogus sprendžiantis gyventi pagal Dievo įsakymus, Jo Evangeliją yra nuskriautas, vargšas ir liūdnas, nes nuolat privalo kažką prarasti, atsisakyti, paaukoti… Tačiau paaukoti Dievui nereiška nebeturėti kažko, stokoti, vergauti bet atiduoti Viešpačiui tai, ką gavo ir leisti Jam disponuoti, šiek tiek išmintingiau negu…read more

Dievas rūpinasi kiekvienu žmogumi ir domisi jo sėkmėmis ir nelaimėmis, nes kūrinius laiko savo nuosavybe. Tai, žinoma, ne godumas, šykštumas ar egoizmas, bet, priešingai, atsakomybė už savo veiksmus, ištikimybė pažadams ir gražiausia meilė. Viešpats niekada nenustoja saugoti ir globoti savo šventyklos – žmogaus – nei tada, kai jis, lyg „plėšikių lindyne” slėpia savyje iš Dievo pavogtas dovanas, talentus, nei tada, kai švaisto kitų žmonių laiką ir jėgas, nei tada, kai jis pats pasirenka nuodėmę, kuri jį žemina ir stumia į velnio rankas. Kūrėjo atsidavimas šiam tikslui yra toks stiprus ir…read more

Ar gali būti, kad pasaulis, kaip ir Jeruzalė, neatpažino, kas stato taiką? O jei taip, kas dabar? Priespauda ir kančia, mirtis ir naikinimas? Sekant kasdienius žiniasklaidos pranešimus sunku atsispirti tokiems spėjimams. Galima užburti tikrovę, galima pasinerti į baimę ir neviltį. Ir galima išsaugoti ramumą ir pasitikėjimą, nepriklausomai nuo to, kas nutiktų, nes Dievas yra suskaičiavęs visus plaukus ant mūsų galvų ir be Jo žinios nė vienas iš jų nenukris ant žemės. Žmogaus klystamumo akivaizdoje tik Dievas yra patikimas vilties šaltinis. Jėzau, pasitikime Tavimi! Apmąstymą parašė br. Michał Nowak OFM Conv….read more

Nuo XVI am. Gailestingumo Motina, Aušros Vartuose atsisveikina su išeinančiais iš Vilniaus senamiesčio ir sveikina įeinančius bei pasitinka tuos, kurie tyčia pas Ją ateina. Taip pat nuo amžių Marija yra vadinama Išganymo Aušra, nes pranašauja ateinantį Mesiją, Dievo Sūnų, ir ruošia priimti Jo Gailestingumą – taip tampa  malonių Tarpininke. Ir kaip sau nesulaiko jokių malnių, bet dalina jas žmonėms, taip ir jų maldas, prašymus, rūpesčius, sunkumus, o kartu ir juos pačius, paiima į motiniškas rankas ir veda pas savo Sūnų, prie Auksčiausiojo Sosto. Sveika, Karaliene, Gailestingumo Motina! Skaitiniai Iz 9,…read more

Sardai – garsaus turtingo karaliaus Krezo miestas, visiškai sugriautas XV a., šiandien išlikę tik griuvėsiai. Jonas, norėdamas apibūdinti krikščionių bendruomenės situaciją, vartoja įdomią formą: „tu esi gyvas” ir „tu esi lavonas”. Tam tikras gyvųjų ir gerųjų bei mirusiųjų ir blogųjų pasidalijimas ir ryšys. Viltis išeiti iš šio dualizmo yra kvietimas grįžti prie to, ką jie jau gavo ir išgirdo. Laodikėja – turtingų vilnos prekeivių miestas, apleistas po V a. įvykusio žemės drebėjimo. Bažnyčios bendruomenė susidūrė su drungnumo problema. Materialinė gerovė tikinčiuosius įtikino pakankamumo ir pasitenkinimo jausmu, o tikrasis tikėjimo lobis…read more