3sakiniai

Tu lauki šios vienos akimirkos, tavo širdis daužosi kaip pašėlusi… – dainavo Seweryn Krajewski, žinoma, apie meilę. Kokių akimirkų mes laukiame – tų džiaugsmingų ir malonių; kažkas malonaus turi atsirasti mūsų gyvenime arba kažkas varginančio turi išnykti, ir labai gerai žinome, kas tai yra. Jei taip neatsitinka, mes kenčiame, dažniausiai vieni, nes kiti negali mūsų suprasti, net jei ir norėtų. Atrodo, kad pasaulis gyvena toliau – su savo džiaugsmais, tarsi mūsų nepastebėtų, tarsi sąmoningai mūsų įgnoruotų. Ir vis dėlto mes tikėjomės… Tačiau vienas yra patikimas ir nuolat esantis šalia mūsų…read more

Po pirmųjų evangelizacinių sekmingų įvykių Pauliaus ir Silo veikla Filipuose iš esmės pasikeitė: gyventojai apkaltidami apaštalus nerimo skleidimu, nuplėšia jų drabužius, nuplakė ir išsiuntė į kalėjimą, todėl padėtis tapo beviltiška. Tačiau Paulius ir Silas atsidūrę tokioje dramatiškoje situacijoje taip atkakliai meldžiasi ir gieda kol išjudina žemės pamatus. Ir tai, kas atrodė tuščia ir beviltiška, tampa dar viena atsivertimo galimybe. Šventoji Dvasia vadovavo jų žingsniams Filipuose: dalyvavo jų mokyme, buvo su jais kalėjime, išklausė jų maldas ir išlaisvino. Kokią galią suteikia Šventosios Dvasios buvimas mumyse, kiekvienas iš mūsų gali įsitikinti savo…read more

Šiandien pranciškoniška šeima visuose kraštuose šlovina Viešpatį ir dėkoja Jam už šv. Pranciškų Asyžietį, dvasinį tėvą ir nuolankumo pavyzdį, už tą, kuris pamilo Nemylėtą Meilę – Dievą ir parodė, kaip mylėti brolius ir seseris – žmonės, kūriniją ir pasaulį – nes visi turime vieną Tėvą danguje. Serafiškojo Patriarcho sekėjai ir kiti jo gerumą žinoję žmonės, po jo mirties, pastatė Pragaro Kalvoje Sacro Convento, bažnyčią – vienuolyną ir ten pernešė Šventojo relikviją, todėl ir ši kalva buvo pervadinta Rojaus Kalva. 1754 metais kovo 25 dieną popiežius Benediktas XIV suteikė jai Patriarchalinės…read more

Apaštalai nusprendžia ne savo nuožiūra, bet įkvėpti Šventosios Dvasios imtis tik to, kas būtina, kad nuramintų nesutarimą ir ginčą Antiochioje, o visa kita palieka naujoms bendruomenėms, tikriausiai tikėdami, kad Šventoji Dvasia, kaip juos patikino Jėzus, jas visko išmokys. Krikščionys atsimena tai, „kas būtina”, o visame kitame leidžia būti Šventosios Dvasios įkvėpimams pagautas, nes krikščionybė yra ne taisyklių rinkinys, bet atvirumas Šventajai Dvasiai ir jos šventai veiklai. Skaitiniai Apd 15, 1–2. 22–29:  Ps 67, 2–3. 5. 6. 8. Apr 21, 10–14. 22–23:  arba Apr 22, 12–14. 16–17. 20:  † Jn 14, 23–29: …read more

Sąžinė, Dievo duotas vidinis balsas, skatinantis rinktis gėrį ir vengti blogio, yra kiekvieno žmogaus sąjungininkė kovoje už asmeninį šventumą. Taip pat, sąžinė yra druska pasaulio akyse – žmonių, kurie seka malonumų, aistrų ir puikybės patenkinimo, todėl jie taip dažnai ir garsiai išlieja neapykantą tikintiesiems. Šie žmonės nepavydi, kad Jėzus kviečia ką nors sekti Juo, kad kas nors gyvena pagal Dievo valią, kad kas nors vadovaujasi vertybėmis, bet jie negali pakęsti savo sąžinės balso, skatinančio juos rimtai ir autentiškai gyventi tikėjimu ir Evangelija. Tai kiekvieno mūsų sprendimas: ar busime šio pasaulio…read more

Jėzus iš Tėvo gavo labai svarbią užduotį – parodyti tobulą meilę kiekvienam žmogui, net ir didžiausiam nusidėjėliui, ir tai padarė mylėdamas ne žodžiais, bet darbais. Jis mylėjo mus iki galo be jokių išimčių, atiduodamas savo gyvybę už išpirką, Jis priėmė mus kaip draugus, kurie, kitaip nei tarnai, žino viską apie Mylimąjį, Jis pats mūsų ieškojo ir kvietė džiaugtis laimės pilnatve, kurią gauname iš Tėvo Mylimojo vardu. Savo išminties, sumanumo ar kitų gebėjimų dėka niekas niekada nesugalvojo geresnės gyvenimo taisyklės už Dievo įsakymą mylėti. Todėl belieka pasinaudoti kas jau yra paruošta…read more

Biologas, žiūrėdamas į vynuogių kekę, gali daug pasakyti apie patį vynmedį, jo šaknis, dirvožemį, kuriame jis auga, sąlygas, saulės šviesą ir drėgmę. Sporto ekspertas, žvelgdamas į čempionato nugalėtoją ir jo stilių, gali daug pasakyti apie trenerio metodus, gydytojų ir psichologų darbą, apie tai, kiek jis turi talento ir kiek darbo įdėjo. Panašiai, žvelgdami į žmogaus veiksmus, galime atpažinti, ar jis semiasi jėgų ir įkvėpimo iš Dievo, ar bendradarbiauja su Dievo malone ir naudojasi Jo išmintimi, ar nori pasiekti malonumą ir komfortą, ar veikiau įgyvendinti valią Amžinojo, kuris jam davė gyvybę…read more

„Jie atėjo, grįžo, praėjo, atėjo, nusileido”. Kaip matote, judėjimas, dinamiškumas yra pagrindinė apaštališkoji veikla. Jie nuolat kažkur bėga. Tačiau šiame judėjime jie nepraranda dvasios ir energijos. Be to, klajonės vyksta per patį suspaudimo įkarštį. Akmenimis apmestas ir sužeistas Paulius atsikelia, tikriausiai su mėlynėmis, nupurto dulkes nuo tunikos ir eina toliau, tarsi nieko nebūtų nutikę. Jis galėjo pasakyti: „Ponai, viskas gerai, einame toliau! Kokia stiprybė, neįtikėtina! Ir visa tai dėl to, kad jis saugo Viešpaties žodį savo širdyje tarsi lobių skrynioje: – Mano ramybė, kurią duodu jums, – ši Kristaus dovana…read more

Net stovėdami visiškoje tamsoje galite matyti mažiausius šviesos spindulius, kurie neturi jokios ryškios ribos; jie bėga tol, kol nėra kliūties, ant kurios kristų, ir ją apšviestų. Taip Dievas, mylėdamas žmogų, kiekvieną iš mūsų, kviečia, ieško ir žvalgosi į nuodėmės tamsą panirusių ir beviltiškumo tamsoje pasiklydusių žmonių. Jis neleis, kad kas nors, kas nors truputį juo tiki, liktų tamsoje. Skaitiniai Apd 12, 24 – 13, 5a Ps 67, 2–3. 5. 6. 8. † Jn 12, 44–50: 

Kai tėvai moko vaikus žengti pirmuosius žingsnius arba veda juos nežinomais ar sunkiais keliais, jie tvirtai laiko vaiko ranką, net jei vaikas kartais nori išsilaisvinti; panašiai Viešpats Dievas su dideliu rūpesčiu prilaiko mus savo įsakymais, kai mes einame nežinomu keliu ar pavojinga kriptimi. Kai vyras myli savo žmoną, jis dažnai laiko ją už rankos ir išdidžiai visur eina su ja, nes nori visada būti šalia jos; panašiai ir Viešpats Dievas kiekvieną mūsų laiko už rankos, nes esame Jam labai brangūs ir artimi. Kai kas nors serga ir kenčia, mes laikome…read more