3sakiniai

Maži vaikai, paklausti kur gyvena Dievas, pirštu rodo į dangų, nes taip dažnai Dievas yra pristatomas vaikiškose knygelėse. Nors ir ne metrais skaičiuojame atstumą tarp mūsų ir Dievo, toks atsakymas yra logiškas. Ranka nepagauname dangaus, tačiau jis nuolat traukia mūsų dėmesį savo didingumu, bet jis mūsų neprispaudžia. Taip pat užtenka įlipti į aukšto kalno viršūnę ir įeiti į debesis, kad pajaustume kaip drėgmė apglėbia mus visus. Toks yra Dievas, viena vertus nepasiekiamas, antra vertus, toks artimas ir persmelkiantis malonėmis iki sielos gelmių.

Kažkada girdėjau, jog advokatai – tai ketvirtoji valdžia, viską įrodys ir visus apgins; priklauso … žinome nuo ko ;). Pirmasis Jėzaus atėjimas į žemę reiškia, kad dar gyvename Dievo gailestingumo laikais, kada Viešpats atleidžia mūsų nuodėmes ir duoda dar vieną šansą. Negaliu šios malonės laimėti apgaule ar išoriniu pasikeitimu, bet vien tikru, nuolankiu gailesčiu. Tačiau neišvengiamai ateis Dievo teisingumo laikas, kai nebeturėsiu galimybės šauktis gailestingumo ir teks stoti į teismą dėl visų savo nuodėmių.

Geroji Naujiena – viena, o nuomonių tiek daug ir įvairių: vieni su entuziazmu priima ir pagal ją gyvena, kiti stipriai abejoja, dar kiti atmeta ir elgiasi lyg jos negirdėtų, o dar kiti su agresija priešinasi vos apie ją ką nors išgirdę. Klausimas svarbus ne dėl proporcijų, o dėl visos paletės skirtingų reakcijų. Esmė net ir ne vienoje iš pagrindinių žmogaus teisių – laisvos valios sprendimuose. Svarbiausias klausimas – kas surakina žmogų, kad jis nenori mokytis, vystytis ir priimti tiesos – Tiesos? Kas jį taip sužeidė, kad elgiasi kaip žvėris patekęs į…read more

Monrealyje, Kanadoje, yra kone didžiausia šventovė skirta Šv. Juozapo, Švč. Mergelės Marijos Sužadėtinio, garbei. Bažnyčios viduje yra daugiau negu dešimt altorių, kuriuose Šv. Juozapas yra gerbiamas kaip darbininkas, vyrų globėjas, šeimos saugotojas, vaikų auklėtojas, stiprintojas ligoje, lengvos mirties globėjas, Bažnyčios saugotojas…Prie kiekvieno altoriaus dega visomis dienomis žvakės paliktos maldininkų prašančių neįprasto šventojo užtarimo ir pagalbos. „Visų mylimas“, „visus priimantis į savo globą“, „kūrybingos drąsos“ vyras nebijantis būti savimi ir tuo pačiu Dievo valios vykdytojas „liekantis šešėlyje“ *. Jis ir šių metų globėjas, pasaulyje, kuriam reikia tinkamo pavyzdžio, neabejotino autoriteto ir…read more

Keistai skamba toks klausimas, nes ligonis visada turi vilties pasveikti ir sugrįžti į ankstesnį gyvenimo ritmą. Tačiau daug metų prasirgęs žmogus gali priprasti prie esamų aplinkybių ir nebesiekti kažko geresnio, ypač kai kalbama apie sielos ligą. Lengva nuteisinti savo parpuolimus ir pasidavus nebekovoti su daugybe kartų padaryta nuodėme, net ir nenorėti ką nors keisti savo gyvenime, kai siekiama nuodėmingų malonumų, tuščių pramogų ar neatsakingų įnorių įgyvendinimo. Jėzus vis tiek kartais net neprašomas teikia savo gailestingumo malonę, nes tikisi, jog suprasime savo klaidas ir prisipažinsime nusikaltę bei vėl neišduosime Jo.

Karaliaus valdininkas, tikėdamas stebuklo, skubėjo pas Jėzų dėl sergančio sūnaus, kurio liga buvo rimta, ir visi žinomi gydymo būdai jos nepašalino. Antrą žingsnį link tikro tikėjimo tėvas turėjo padaryti pasitikėdamas Viešpaties žodžiu skelbiančiu, jog jo „sūnus gyvas“, nors niekaip negalėjo šito patvirtinti. Naktį, vienatvėje, kai tėvo galvoje kildavo daug minčių apie vaiką bei širdyje maišėsi ankstesnis nerimas dėl sveikatos ir džiaugsmas dėl nepatvirtinto išgydymo, tikėjimo tvirtumas turėjo nugalėti abejonių antplūdį. Išbandytas tikėjimas išdygo jo sieloje tik kitą dieną, kai valdininką pasitiko jo tarnai su gera žinia apie vaiko sveikatą, bei…read more