3sakiniai

Kai Izraeliečiai nesilaikė sudarytos sandoros su Dievu ir savo širdis nukreipė pagoniškų niekšybių link, Viešpats kasdien be perstojo siuntė savo tarnus juos įspėti, o kai jie vis tiek nekeitė savo elgesio, atsiuntė Chaldėjus. Priešai vienus nužudė, o kitus ištrėmė, visą kraštą suniokojo ir sudegino. Izraeliečiams atrodė, jog tai visa ko pabaiga. Tačiau Dievas numatė žmonių išlaisvinimą ir visos šalies atstatymą, vos po 70 metų, Kyrui perimant valdžią.Taip pat nuodėmės subjauroja žmogaus širdį, sielą, mintis, laisvą valią, atmintį, santykius su kitais ir visą kasdienybę, tačiau Viešpats Jėzus, parodydamas savo galią bei užimant išaukštiną sostą,…read more

Kadangi Rašto aiškintojas nekėlė sau tikslo mokyti kitus, bet siekė ieškoti tiesos ir Dievo karalystės, uždavęs klausimą laukė ir įdėmiai klausėsi atsakymo „koks yra svarbiausias įsakymas“. Neužtenka tik tinkamai užduoti klausimą ir paklausti tinkamo (tikriausiai žinančio atsakymą) žmogaus. Reikia atvertos ausies, o dar tiksliau – širdies, pripažįstančios, kad dar ne viską žino ir ne viską supranta bei norinčios priimti logiškus ir tikrus argumentus. Tokia, norinti mokytis, nuolanki širdis – tai raktas į šventumą ir į dangų.

 „Eikite visuomet keliu, kurį aš jums įsakau, kad sėkmė jus lydėtų!” – taip Jeremijas, Senojo Testamento laikais, skatino Dievo išrinktąją tautą pamesti šalia gyvenančių tautų tikėjimus ir nemaišyti jų papročių su tikėjimu į Vienintelį Dievą Jahvę (sinkretizmas). Į dekalogo kelią sugrįžusiai tautai Viešpats žada sėkmę, savo artumą ir apsaugą nuo kitų šalių keliamų pavojų. Priimta jų religiją ir gyvenimo būdas įžeidžia patį Dievą, žemina žmogų ir negarantuoja nei laimės, nei sėkmės. Dievas, priešingai, jau ne kartą parodė savo ištikimybę sandorai. Tegul Dievas laimina visą Lietuvą, suteikia sėkmingos ateities Jos gyventojams…read more

Gavėnia – atsivertimo metas kviečiantis tapti geresniu. Kai nepavyksta atsiversti taip greit kaip norėtume, arba mums pasirodo, kad per daug reikalaujama, sukuriame gudrų planą pakeisti įstatymą, įsakymus, vertybes, pavyzdį ar tikslą. Tada jau nebereikia mums keistis, neprivalome stengtis, nėra ko siekti, nebeturime kovoti su savo trūkumais ir silpnybėmis, nes jų tiesiog nėra. Tačiau, ar tada gavėnia bus vaisinga ir turės prasmę, ar tiesiog apgaudinėsime patys save?

Apaštalas Petras labai nustebo, kai Jėzus jam pasakė, jog broliui, kuris jam nusikalto, nereikia atleisti  iki septynių kartų. Mes mėgstame skaičiuoti kiek kartų padarėme kažką kitiems, pvz. „kiek kartų tau reikia kartoti?”, „prisimeni, aš tau tada padėjau?”, „argi nesakiau?”, „aš tau padovanojau šitą”. Kolekcionuojame savo gerus darbus ir didžiuojamės jais kitų akyse. O kodėl prie tų „gerų darbų” taip sunku pridėti tikrus gailestingumo ir atleidimo aktus? Negi tikrai jie kainuoja mus tiek daug tikros meilės, ar per sunku atsikratyti išdidumo?

Įvairiausiais prašymais kreipiamės į Dievą: vienas būna rimtas, antras dar rimtesnis, dar vienas dėl kitų. Tuo pačiu Viešpačiui siūlome kažką, kas atrodo mums vertinga, kaip kad raupsais susirgęs Naamanas norėjo padovanoti brangenybes. Kartais prašydami prarandame visą viltį kaip našlė iš Sareptos, kuri buvo nusiteikusi mirti iš bado. Tačiau tokioje beviltiškoje situacijoje Dievas stato mūsų kelyje savo pranašą reikalaujantį kažko mažo ir nereikšmingo – nusimaudyti artimiausioje upėje ar plono paplotėlio, tiktai tiek, tam jog sužadintų mumyse tikėjimą ir galėtų padaryti įspūdingą stebuklą.

Dar nebuvau sutikęs žmogaus, kuriam pavyktų vienu žodžiu apibūdinti Dievą ir paaiškinti koks Jis yra. Gal dėl to, kad dar trumpai gyvenu, o gal dėl to, kad žmogaus žodis nepajėgia aprėpti Ištariančiojo Gyvybės Žodį? Šiek tiek Dievą galime pažinti Jo veiksmų dėka. Dievas duoda prašančiam, net jei tas netinkamai įvertina dovaną. Leidžia iškeliauti į svetimą, ne kiek geresnę šalį, su nerimu laukia grįžtančio paklydėlio ir apsidžiaugia jį pamatęs. Apkabina, aprengia, apauna ir nuodėmingo gyvenimo nuvargintajam viską atiduoda. Negana to – dar turi kartybės viską aiškinti tiems, kurie nesupranta Jo veiksmų…read more

Šios dienos evangelijos ištraukos vynuogyno šeimininkas yra Dievas, o ūkininkai, kuriems buvo pavestas vynuogynas – tai mes. Taigi visas mūsų pasaulis, visi daiktai, kuriais naudojamės, ir net mūsų gyvenimas, tai nėra mūsų nuosavybė, bet mums laikinai duotos Viešpaties dovanos. Kartais, atėjus derliaus metui, atsiimti Jam priklausančią dalį, Dievas atsiunčia savo tarnus: ar žmonių, kurie reikalauja šiek tiek mūsų dėmesio, ar tai laiko įsikibęs dantimis mėgstamą daiktą, ar tai sesę mirtį išvedančią artimą, arba  gal net mus pačius į kitą, amžinos laimės vynuogyną.