Sveiko proto žmogus pamatęs kitą žmogų, kuris grėsmingai atrodo, piktai kalba ir niekšingai eilgiasi, vengia susitikimo su juo. Atvirkštai, pamatęs žmogų padėdantį prislėgtiesiems, neatsisukantį nuo vargstančius, o dar yra ramus ir nuolankios širdies, norai prieina, bendrauja ir kartu su juo patarnauja nuskriaustiesiems. Jėzus be jokio paskatinimo pirmas ištiesia pagalbos ranką bei uždega mumyse jautrumą kitiems ir norą daryti gailestingumo darbus.
Rojuje Ieva ir Adomas nusidėjo pasidavę žalčio – šetono pagundai būti kaip Dievas, be Dievo, o net prieš Dievą. O todėl, kad jų sprendimo pasėkmės savo prigimtyje nešioja kiekivenas žmogus, Dievas panorėjo viską atnaujinti savo Sūnuje gimstame iš tam paruoštos ir nuo visokių sutepimų apsaugotos Marijos. Jinai ne automatiškai ir ne be savo triūso pažinusi Viešpaties planus sutiko ir tobulai įgyvendino. Kai mums sunku ar kažkas nesisiekia verta pažiūrėti į Ją ir drauge nuolankiai pakartoti: „Amen!”
Žmones pagavo nuostaba dėl Jėzaus padaryto stebuklo. Įdomu, kas atrodė neįprastai: ar faktas, jog Viešpats atleidžia nuodėmes, ar tai, jog paralyžiuotas atsikėlė ir pasiėmęs lovą pats nuėjo namo, ar tikėjimas tų, kurie atnešė paralyžiuotą, ar netikėtumas, kad fariziejai žino Raštą ir laikosi visų įstatymų, bet paties Dievo atpažįsta? Adventas – geras laikas ne tik nustebti Dievo darytais stebuklais, bet būti jų dalinkais.
Jonas Krikštytojas, Dievo balsas, skambėjo dykumoje kviesdamas jo laikais gyvenančius paruošti ateinančiam Viešpačiui kelią į savo širdį bei nukasti kalnus ir išlyginti slėnius. Lengvai galima suprasti, kad ir šiandien gyvename asfalto, betono ir nejautrumo kitam dykumoje, o atskyria mus puikybės ir išdidumo kalnai bei pykčio ir neatleidimo slėniai. Todėl advento balsas kviečia mus kalnus nukasti dėkingumu Dievui, o slėnius išlyginti gerumu artimui.
Viešpatie, neužtektų dienos išvardinti visų Tavo dovanų, kuriose matome Tavo meilę ir rūpestį. Tu neskaičiuoji nei nepriekaištauji kiek jau gavome ir kiek jų praradome – nuolat teiki ir teiki, vis dar naujų ir naujų dovanų. Tavo išmintingas dosnumas nėra aklas – duoda to, tada ir apsčiai, ko mums iš tikrųjų reikia. Taigi dovanai apdovanoti, dovanai atiduokime.
Matas perduoda mums šiandien žodį apie dviejų aklų išgydymą. Pirmasis jų tai aš, kai nematau mylinčiojo mane Dangiškojo Tėvo, nes sėdžiu tamsybėse – toks esu, kol Šventoji Dvasia palies mano akis, kad pamatyčiau Jo meilę. Antrasis aklas tai irgi aš, kai pagauna mane abejonės dėl apgaulingo pasitikėjimo savimi ir neprašau Viešpatį Jėzaus, kad kuo griečiau išgydytų ir vieną ir kitą. Apmąstymą parašė br. Piotr OFM Conv.
Jei kunigas kasdien kalbėtų pamokslus, vienuolis visą dieną melstųsi, pasaulietis darytų gailestingumo darbų – ir nors visą tai darytų su Viešpaties vardu ant lūpų, ne užteks, kad pasiektų dangų. Tik maldoje, tikrame pokalbyje su Dievu, dialoge – ne monologe, sąmoningai kalbėtoje maldoje, kai suvokiame kas yra adresatas, galime pažinti Viešpatį apreikštantį savo planus, kruopščiai paruoštus ir tikslai apgalvotus. O susižavėję pačiu Dievu ir Jo veiksmų didingumu, surandame ir savo vaidmenį, pašaukimą pagal Dievo valią, visoje šitoje istorijoje.
Žmonės galėjo išgirsti apie Gėrąją Naujieną, patirti išgydymo stebuklą ar surasti patį Jėzų įlipę ant kalno – tai simboliškai reiškia, jog žmogui norinčiam susitikti su Viešpačiu reikia palikti pasaulį ir jo reikalus, o prisiartinti prie Dievo laisva širdimi. Neaplaidome savo pareigų nei neprarandame laiko ir jėgų, jei esame su Dievu. Jėzaus pastiprinti atgauname „gyvenimo skonį” ir „užsidega širdis”, kad nulipę į kasdieninius darbus ir aplinkybes laikytume vertybių ir norai tarnautume kitiems.
Senojo Testamento laikų žmonės nekartą girdėjo Dievo pažadą, jog netrukus ateis Mesijas išgelbėti visus savo išrinktuosius. Dievas neskubėjo įgyvendinti savo planą, nes norėjo, kad žmonės suprastų, kad jie bus ir išpirkti iš nuodėmių valdovo nelaisvės ir kad jie taps Švenčiausios Trejybės paslaptės dalininkais. Kai tik atėjo laikų pilnatvė, pirmą tinkama dieną, ilgiau nenorėdamas laukti, Dievo Sūnus atėjo į šį pasaulį apreikšti Tėvą. Tuo metu gyvenantys žmonės pamatė Jį savo akimis – kiek tikėjimo turėjo, kad pamatė šitame Žmoguje Dievą.
Jėzus pašaukė Andriejų nuo žvėjo darbo į apaštalo-liudytojo pareigas, o tas sutiko. Andriejus sekė Jėzumi kiekvieną rytą iš naujo palikdamas patikimą laivą, nugalėdamas norą remtis išbandytais ir patvirtintais pripratimais, nekreipdamas demėsio į tai, ką pasakys žmonės, kaip priims jo sprendimą artimieji, atstumdamas abejones ar kartais neapsiriko ar nebuvo suklaidintas…Kristaus artuma, visi išklausyti Jo mokymai, pamatyti Jo padaryti stebuklai, Jo išgydyti ar išlaisvinti nuo piktojo žmonės padarė Andriejų Jėzaus Kančios, Mirties ir Prisikelimo gyvu liudytoju.Kiekvienas sukalbėtas poteris, kiekvienos šv. Mišios, gerai atlikta išpažintis, priimta Komunija, geri darbai ir kova su savo…read more
