3sakiniai

Šiandien Pranciškoniškoji Šeima mini mirusius brolius, seseris, tėvus, giminaičius ir geradarius, kurie siekė šventumo Serafiškojo Tėvo, Pranciškaus Asyžiečio, pavyzdžiu. Tikroji bendruomenė nepamiršta ir savo šaknų, saugo ką brangiausia paveldėjo, prideda ką sukūrė vertinga ir perduoda sekančioms kartoms. Kiek pranciškoniškų sielų diena iš dienos žvelgė į Kristaus veidą apmąstydamos Jo meilę žmonijai? Kiek sielų, atsižadėjusių nuodėmingų vilionių, besąlygiškai įtikėjo Jėzumi? Kiek jų pasiekė daugaus laimę? Nežinau, bet dėl vieno esu tikras – dar vienos pranciškoniškos sielos nebus per daug.

Vėlinės, kapinių aplinka, stovėjimas šalia kapų, prisiminimas artimuosius iškeliavusius anapus sužadina minčių apie gyvenimo prasmę, jo trapumą ir tikslą. Mirtis, nors yra neišvengiama, dažniausiai pripildo baime dėl nežinomybės – nežinome kada ateis, nežinome kaip mirsime, nežinome kas laukia mūsų anapus. Tik vieną kartą teks išgyventi šią akimirką, o tie kurie šitą jau padarė negali pasidalinti su mumis savo patirtimi ir negali duoti patarimų kaip pasiruošti. Todėl Jėzus, pirmas ir kol kas vienintėlis prisikėlęs, padrąsina sakydamas: „Nebijokite!”, nes po gyvenimo tikėjimu ir Evangelija mirtis – tai vartai į Jo paruoštą amžinosios…read more

Šiandien giedamos psalmės autorius ragina šlovinti Dievą, kuris davė kiekvienam mūsų gyvybę, pripildė palaima ir įvariuomėmis dovanomis, o tas sutalpintas malones liepė saugoti lyg tvirtovėje, kurios vartus ir sklaisčius stiprina pats Viešpats. Jei kas tomis dovanomis naudojasi pagal Dievo malonę ugdo savyje dorybes ir legvai daro gerus darbs. Jei kažkas pamirš, jog Dievas yra su juo ir pradės pasitikėti vien savo jėgomis, puolamų pagundų gausybė ir įkyrumas išgasdins jį ir perlauš apsauga.

Kai vyksta rinkimai, pvz. prezidento ar į parlamentą, tarp kandidatų būna gana stirpių pokalbių dėl pasiūlytų programų bei kandžių komentarų apie kontrkandidatus; o tas, kuris laimi, įspūdingai atšvęnčia ir trimitams skambant vaikšto pakėlęs galvą. Jėzus visą naktį praleidęs maldoje pakvietė pas save mokinių būrį, iš kurio išsirinko dvyliką Apaštalų. Greitai nuveda juos nuo kalno, prie žmonių minios laukiančios pagalbos, paguodos, pamokymo, išgydymo ar net išlaisvinimo nuo piktosios dvasios varginačių pančių. Prie kiekvieno žmogaus teko Apaštalams nusilenkti, išklausyti ir bandyti suprasti jo bėdas – nebūvo laiko savigarbei nei poilsiui, nes Dievas…read more

Jėzaus kvietimas į Dievo Karalystę nėra vienkartinis – daug kartų ir įvairiausiais būdais Viešpats nori mums paaiškinti kaip svarbu ir gera būti danguje. Šiandieniais palyginimais savo bendru žodžiu „imti” atskleidžia tiesą, kaip tapti Dievo Karalystės piliečiu. Imti galima tai, kas kažkieno yra paruošta ir mums duotą; imti tai padaryti savo, naudotis ir rūpintis tuo; imti tai sutikti, kad tai pakeistų aplinka ir mane patį; imti tai bendradarbiauti dabar dėl pasekmių ateityje. Visą tai padarė garstyčios grūdelis sode ir raugas su miltais. Tačiau permainos vyko tik dėl to, kad kažkas ėmė.

Mažoji Tereselė, šios dienos globėja, patį save pavadino vagę, nes pažadėjo nuėjus į dangų, pagrobti kuo daugiau malonių ir siųsti į žemę Dievo malonių lietų. Kiekviena Viešpaties dovana tai proga pagilinti savo tikėjimą ir pagalba padaryti dar vieną žingsnį šventumo link. Pagal mintį „Kam daugiau duoda, iš to daugiau reikalaujama”, Chorazino, Betsaidos ir Kafarnauno miestų gyventojai, tie kurie daugiausiai Jėzaus pamokslų girdėję, dažniausiai Jį matę, gausybė Jo padarytų stebuklų patyrę, dėl to, kad neatsivertė, negali tikėtis gailestingumo teismo dieną. Įdomų, ar Sidono ir Tyro gyventojai atsiverstų patyrę tiek Dievo malonių,…read more

Senovėje „angelas” hebrajų (mal’ach) ir greikų (angelos) kalbomis reiškė „pasiuntinis”, kuris savo valdovo vardu praneša svarbią žinią ir atlieka tam tikrus darbus, o tik krikščionybei atsiradus šio žodžio savoką susiaurėjo iki Dievo atsiųsto žmonių pagalbon pasiuntinio. Iš dvasinių būtybių esančių Aukščiausiojo akivaizduoje ir nuolat teikiančių Jam garbę ir šlovę, kai kurie yra siunčiami su specialais tikslais į žemę. Svarbiausios misijos yra pavestos arkangelams, iš kurių žinome Mykolą, Gabrielių ir Rapolą, o jų vardai reiškia „Kas toks kaip Dievas”, „Dievo galybė” ir ” Dievas gydo” /šv. Grigalius Didysis, popiežius/. Kadangi Mykolas,…read more

Kartais uolumas veda prie kraštutinumo – kažkam įžeidus mane puolu ginti savo garbę, įrodinėti priešininko kaltę bei ieškoti tų, kurie man pritartų ir kartu apkaltintų ir pasmergtų „drąsuolį”.  Panašiai, pamatęs artimo parpuolimą ar klaidą greitai noriu jį nubausti ir viešai paskelbti, kad kartais nepastebėtų ir ne pradėtų kalbėti apie mano silpnybes ir nuodėmes. Lygiai taip pat norime ginti Dievą, visiškai pamiršdami, jog nei mūsų maldos, aukos ir šlovinimai nepadaro Jį Aukštesnio, nei net visų žmonių nuodėmės neatima Jam garbės. Šv. Pranciškus Asyžietis skatino savo brolius, kad „kol turime laiko, darykime…read more