Pamatęs šešėlį kiekvienas galvoja apie žmogų ar daiktą, kurio dėka jis atsirado; kaip niekas negalvoja ir apie saulę ar kitą šviesos šaltinį, kurio dėka šešėlis yra matomas. Būti ten kur yra Viešpats Jėzus gali tas, kuris yra kaip šešėlis – atlieka prasmingus ir reikšmingus darbus, bet nesimėgauja kitų dėmesiu, o nukreipia jį į Dievą. Toks tarnas yra tikras šešėlis – neatskiriamas nuo savo Viešpaties ir neegzistuojantis be Jo.
Žmogaus didžiausias turtas – gyvybė, kurią už dyką gavo jos neprašęs ir kuria gali naudotis savo nuožiūra. Nesvarbu kokios kilmės, ką pasiekęs ar ką padaręs, žmogaus gyvenimas žemėje nedaug skiriasi nuo kitų žmonių gyvenimo: prasideda, prabėga ir baigiasi. Visi nori gero ir linksmo gyvenimo, todėl kai kurie saugo jį, taupo, stengiasi neišeikvoti; kiti nori išspausti „kiekvieną lašelį“, sukaupti kuo daugiau įspūdžių ir viską paragauti. Dar kiti nori dėl Jėzaus išdalinti savo laiką ir jėgas tarnaudami kitiems ir pamiršdami apie save, – jie išgelbės savo gyvybę. Šventasis Jurgi, Lietuvos globėjau –…read more
Ateiti pas Viešpatį ir būti nuolat su Juo, likti su Juo pasitikėdami kiekvienoje ypač sudėtingoje situacijoje – tai tikras iššūkis žmogui, net katalikui. Tuoj pat atsiranda koks visą dėmesį patraukiantį reikalas, atsitinka situacija, kuriai reikia skirti visas jėgas, ar darbas užtrunkantis ilgą laiką. Tačiau užtenka gėlyne pasodinti paprastą našlaitę, lietaus lašui nukristi iš nematomo debesies, ar išgirsti draugo šimtą kartų girdėtą žodį, kad žmogus prisimintų, jog Dievas jį sukūrė panašų į save, o Jėzaus auka kalba ir patraukia pas save stipriau negu galėtų ką nors kitas.
Prisikėlęs Dievo Sūnus liepė Apaštalams skelbti Gerąją Naujieną visiems žmonėms, ką jie ir darė burdami naujus Jėzaus mokinius į pirmąją Bažnyčios bendruomenę. Tas uolumas tapo žydų nepasitenkinimu ir su įniršiu vykdomų persekiojimų priežastimi. Kuo labiau tikintieji buvo nekenčiami ir kankinami, tuo stipriau išsiskleisdavo Evangelija tuose miestuose ir rajonuose, į kuriuos jie bėgdavo pasislėpti nuo pavojaus. Tačiau buvo ir tokių Kristaus sekėjų, kurie pasilikę Jeruzalėje savo kančia ir net mirtimi liudijo Viešpaties žodžius: „ateinančio pas mane aš neatstumsiu…aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.”
Diakonas Steponas, kalbėdamas apie Jėzaus auką, mirtį ir prisikėlimą bei skatindamas atsiversti, supurtė Izraeliečių sąžinę. Nors nemažai žmonių įtikėjo, priėmė krikštą ir nusprendė pakeisti savo gyvenimą, Tautos seniūnai ir Rašto aiškintojai apgaulingai apskundė Steponą ir nuteisė mirčiai. Jėzus, matydamas išalkusius Dievo žodžio ir kasdieninės duonos žmones, pamaitino juos reikalingu žemišku ir dangišku maistu. Reakcija priklauso nuo to, ką kas turi savo širdyje: kietus akmenis nešančius mirtį ar teikiančią gyvybę meilės duoną.
Žmonės rinkdavosi pas Jėzų, nes girdėjo apie Jo stebuklus: vieną išgydė, kitą išlaisvino nuo piktosios dvasios, dar kitam patarė ir pakeitė jo gyvenimą, Visi laukė kažkokios malonės, bet nesitikėjo, kad 5 kepeliais ir 2 žuvimis jie visi, penki tūkstančiai, bus pamaitinti. Nustėbę, kitą dieną ieškojo Jėzaus, nes norėjo Jį paskelbti karaliumi, kuris pasirūpins jų žemiškojo egzistavimo reikalais. Tačiau Viešpats norėjo kažko kito. Įprasto maisto dėka žmogus gyvena, turi jėgų, yra sveikas; dėl Dievo Sūnaus duotos duonos žmogus pasiekia amžinąjį gyvenimą, turi jėgų daryti gerą bei yra sustiprintas kovoje prieš pagundas…read more
Prisikėlęs Kristus daug kartų apsireiškia Apaštalams ir įrodinėja, kad Jis yra Tas Pats Jėzus, Dievo Sūnus, kuriam kiekvienas žmogus yra svarbus ir būtent dėl jo Tėvas atsiuntė Jį į šį pasaulį. Nors Vienuolika matė gyvą Viešpatį, atpažino kančios žaizdas, valgė su Juo, privalėjo įtikėti, kad Jėzus iš tikrųjų buvo miręs, o dabar iš tikrųjų yra prisikėlęs, kad nugalėjo mirtį, nuodėmę ir šėtoną, kad viskas, ką jie patiria tai tiesa, kurioje nėra nieko klaidingo, kad viskas buvo nuo pasaulio pradžios Dievo suplanuota. Mesijo mirties ir prisikėlimo priėmimas protu ir širdimi pakeičia…read more
Dažnai kovojame su visokiomis kasdieninėmis problemomis lyg Apaštalai su vėju ir banguojančiu ežeru. Pasitikėję vien savo jėgomis ir gabumais, pasinėrę į apčiuopiamą realybę ir savo triūsą, visiškai pamirštame apie Dievą ir dvasinio gyvenimo svarbą. Tada netikėtai ir priešingai mūsų logikai pasirodęs Jėzus atima pasitikėjimą savimi ir sukelia baimę. Tačiau Viešpats ateina padėti pasiekti gyvenimo tikslo ir nuraminti išsigandusias ir pavargusias širdis.
Apaštalai intensyviai galvojo, kaip pamaitinti visą minią žmonių, kurie atėjo pas Jėzų, laukdami paguodžiančio žodžio ir trokšdami stebuklo. Ne kiekvienas kaskart sugalvotas būdas galėjo išpildyti visus lūkesčius, tačiau buvo reikalingas pažadinti jų jautrumą artimiesiems ir sielovadininko meilę. Dievas nusisuka nuo tinginiaujančių ir palieka tuos, kurie viską sumeta ant Jo pečių, bei padeda ir pasitiki tais, kurie kūrybingai ir išradingai organizuoja tikintiesiems susitikimą su Viešpačiu.
Izraelio teismo taryba, grasindama kalėjimu arba net mirtimi, norėjo privesti Apaštalus nebekalbėti apie Jėzų, Jo prisikėlimą ir, stebuklus, padarytus Jo vardu. Žinoma, Išganytojo sekėjai galėjo paklausyti ir priimti žmonių nuomonę, bet tada nebegalėtų įgyvendinti to, ką nugalėjęs mirtį Mesijas jiems liepė padaryti. Gal kažkas jausdamas realią ir artimą grėsmę paklausytų žydų, ir, išsižadėdamas tikėjimo, paneigtų matęs gyvą Kristų, arba bent nustotų garsiai apie tai kalbėti. Tačiau Apaštalai ne tik neišsigando pavojaus; jie dar uoliau, garsiau ir plačiau pradėjo liudyti Jėzų esant prisikėlusį.
