Šv. Petras, išpažindamas, jog Jėzus yra Mesijas, pradėjo įdomią, pilną nuotykių, kelionę. Nuo šiol turėjo mokyti ir skelbti Gerąją Naujieną visiems, nors pats nebuvo išsilavinęs. Privalėjo vadovauti Kristaus sekėjams, nors tikriausiai ankščiau iš savo aplinkos nebuvo niekur išvykęs. Jo pareiga buvo stiprinti kitų tikėjimą ir spręsti tikėjimo klausimus, nors pats buvo suabejojęs Mesiju ir Jo išsižadėjęs. Vis dėlto, Pirmasis Popiežius yra uola, nepajudinama piktojo gudrybėmis.
Kai žiedas, laikantis lango kabliuką, atsivėrė, šis nukrito ir langas atsivėrė. Horizonte atsivėrė gražus vaizdas, ryto saulės akys atsivėrus šiltai apšvietė visą pasaulį. Ar tai tik atsitiktinumas ir aklas likimas, ar prasidėjo gavėnia ir Viešpats savo gailestingumu viską paruošė, kad ir žmogaus širdis atsivertų Viešpaties meilei?
Muitininkas Levis savo stalą, pilną linksmybių ir savanaudiškų interesų, pakeitė į Dievo gailestingumo ir meilės stalą. Prie jo yra vieta kiekvienam sergančiam dvasioje ir nuodėmių palaužtam. Visiems, laikantiems save teisiais, toks gyvenimo stiliaus ir tikslų pasikeitimas sukelia nepasitenkinimą, pyktį ar net agresiją, bet, nepaisydamas nieko, Dievas ir juos nori priimti prie atleidimo stalo. Jiems tereikia pripažinti savo nuodėmę.
Ar vyras tuokiasi, nes nori kasdien pavalgyti šiltus pietus, o žmona tuokiasi, nes abejodama savo grožybe bijo, kad kito vaikino gali nesurasti? Ar jaunas žmogus (vaikinas ar mergina) įstoja į vienuolyną, nes gyvenimas pasaulyje atrodo per daug reiklus ir nenori sunkiai fiziškai dirbti? Tokie argumentai nėkuo nepagrįsti, taip pat kaip argumentai dėl pasninko: „astsisakau saldumymų, nes noriu sulieknėti”, arba „pasninkauju, nes močiutė duos man 20 eurų”, arba „pasninkauju, nes visi taip daro”. Pasninkas – tai laisvos valios apsisprendimas, pagrįstas meile Dievui, atsisakyti kažko gero, kažko, į ką turi teisę ir tai…read more
Dievas tikriausiai tyčiotųsi iš mūsų tik siūlydamas imti kryžių,visą paketą kančios ir skausmo, savo norų, planų, troškimų išsižadėjimą, bet negarantuotų amžinojo gyvenimo. Mes esame Jo mylimi vaikai, todėl ir pats ėjo tuo keliu: nusižemino palikdamas dangų ir tapdamas žmogumi, paėmė kryžių, mirė ir prisikėlė dėl mūsų. Žinoma, galima pasirinkti ir kažką kitą – dievaitį, garantuojantį laikinas linksmybes, pramogas ir patogumą, bet atimantį širdies ramybę, žmogaus orumą ir neduodantį išgelbėjimo iš nuodėmių. Bet, ar tikrai tai verta pasirinkti?
Mes viską skaičiuojame ir ieškome naudos, net dvasiniuose reikaluose. Tai nėra blogai, kai tikimės atlygio iš Dievo, o netrokštame žmonių garbės ar „pamaitinti” savo puikybę. Vis tiek Viešpaties akyse esame lyg beverčiai pelenai ir nepajėgiame užsitarnauti Jo meilės, galinčios mus pakeisti į kažką kilnesnį ir šventą. Tai daro tik Dievo mums dar kartą suteiktas gailestingumas.
Nusivylęs žmonių nemoraliniu gyvenimu ir jų širdimi nuolat trokštančia blogo, Viešpats norėjo išnaikinti visą kūriniją iš žemės paviršiaus. Tačiau Dievo meilė savo rankų padarytams kūriniams ir gailestingumas jų trapumui suplanavo nusidėjėlių, ar bent ne iki galo dėl nuodėmės sugedusių, išgelbėti nuo mirtį nešančio potvynio. Viešpats suranda būdą apsaugoti Juo pasitikinčiųjų nuo atrodančios neišvengiančios bausmės, nors jie ir būtų žiauriai nusidėję.
Kiekvieno žmogaus gyvenime: vaiko ir jauno, suaugusiojo ir pagyvenusio, atimieji yra labai svarbūs. Kai miršta kas nors, su kuo augome ir pažindavome pasaulį. jaučiame tuštumą, tarsi prarandame „dalį savęs”. Sutikus kažką ypatingą ir sielos brolį, keičiame savo gyvenimą ir į ankstesnį nenorime grįžti. Koks žmogus turi būti aklas ir nejautrus, kad aukščiau tokio ryšio pastatytų norą turėti tą, ką turi kiti ir pamirštų savo unikalumą ir išskirtinumą?
Adomas ir Ieva nusidėję ir atsistoję prieš Dievą, nenorėjo atsakyti už savo nepaklusnumą ir puikybę, bet iš karto bandė numesti visą atsakomybę ant kitų, kaltindami juos, o ne save. Adomas kaltino Ievą, nes ji jam davė valgyt uždraustą vaisių, kaltino Dievą, nes Jis sukūrė moterį ir davė ją jam. Ieva kaltino žaltį, kuris ją sugundė. Dievas, teisingas ir gailestingas Teisėjas, surado atpirkimo avinėlį, savo Sūnų, kuris tapęs žmogumi nugalės šėtoną ant kito medžio – ant kryžiaus, o šio medžio bei savo aukos vaisius, Palaimintąją Duoną ir Brangiausiąjį Kraują, dalins visiems ir…read more
Šėtonas, žalčio pavidale, užkalbindamas Ievą ir Adomą, pasėjo jų širdyje nepasitikėjimą Dievu ir Jo taisyklėmis, bei įskiepijo norą kuo daugiau turėti, reikšti, žinoti ir tuo puikuotis. Nors pirmieji tėvai bandė priešintis ir gintis, pralaimėjo piktajam, kuris buvo gudresnis ir alsavo neapykanta Viešpačiui, nes pradėjo su juo šnekučiuotis. Adomas ir Ieva nusidėję bijojo susitikimo su Dievu, todėl pasislėpė krūmuose, nenorėjo su Juo kalbėtis, nei Jo matyti, lyg kurčnebyliai. Tačiau Dievo gailestingumą atnešęs Jėzus gydo ir šitą ligą.
