3sakiniai

Jėzus įsitarpina į apsėstojo žmogaus gyvenimą, nes tas, vargšas, pats nesugebėjo nei pradžioje apsigynti nuo piktojo puolimų nei paskui išsilaisvinti nuo jo pinklių. Dėl jo vieno Mesijas atplaukė iš kito ežero pusės – o gal ne tik dėl jo, o taip pat dėl ten gyvenančių kiaulių savininkų, kuriems užsiemimas „netyru” verslu * ir materialinis pelnas būvo svarbiausias. Šiek tiek drastiškai, bet labai aiškiai, Dievas rodo, link ko traukia mūsų širdis bei ką ir kiek prarandame išrindami ne -Viešpatį. Žydai pagal Senojo Testamento nurodymus nevalgo kiaulienos, o patį gyvuną laiko nešvariausiu…read more

Jėzus moka žmones kalbėdamas apie Dievo ištikimą meilę ir norą teikti gailestingumą į nuodėmes įsipainavusiam žmogui, Nekalba apie kitų darbus, nekartuoja kitų minčių – moka, kaip turintis autoritetą ir tai aukščiausią autoritetą. Miela Jo klausytis ir būti šalia Jo – Jam miela, kai ilgimės Jo ir įgyvendame mumyse kylantį dėkingumo už išgelbėjimą jausmą.

Kai vaikas savo mamytei ar tėveliui pats piešia paveiksliuką, lipdo iš modelino sportinės mašinos modelį ar skina lauko gėles gimtadienio proga, tai viską daro su pakilta nuoteika įdėdamas visą širdį. Lygiai Dievo malonių sėkla visada yra aukščiausios kokybės, nes rūošia ją mylintis Viešpats norintis žmogaus išgelbėjimo ir laimės. O jei žmogus yra linkęs bendraudarbiauti su tomis malonėmis (malda palaistyti, gerais darbais patręšti, gyvu tikėjimu pašildyti, nuodėmėmis nežaloti, dorybėmis stiprinti) tada galima tikėtis, gal ne žaibiškai greitai, bet tvirtai ir įspūdingai siekla duos šventumo derliaus.

Po prisikėlimo Jėzus davė savo apaštalams ir mokiniams ypatingų galiu, kokias naudojasi tik Dievas: išvarinėti demonus, gydyti ligonius, turėti atsparumo nuodams, be blogų pasekmių susidurti su pavojingomis situacijomis…Tuo pačiu įpareigoja juos apeiti visą pasaulį ir kiekvienam susitikusiam žmogui pasakoti ir savo gyvenimu liudyti apie Dievo Gerąją Naujieną – Evangeliją. Kiek vėliau prie Vienuolikos į Judo Iskarioto vietą buvo išrinktas Motiejus, dar vėliau šios dienos globėjas – šv. Paulius ir per visą istoriją daug daug kitų. O kas bus Dievo pašauktas į apaštalo ambasadoriaus pareigas žemėje du tūkstančiais dvidešimt pirmaisiai metais?

Kai rašome kažkam artimam laišką norime aprašyti viską, kas yra svarbu ir mums ir artimam, apie savo gyvenimo įvykius, kurie padarė mums įspūdį arba pakeitė mūsų pasauliežiūrą, apie emocijas ir jausmus, kurie kartais yra lyg vulkanas – norime aprengti į žodžius savo vidų, išliejame save ant popieriaus lapo. Panašai Dievas norėjo sutalpinti Biblijos eilėje visą savo meilę žmonėms, o negalėdamas to padaryti, atsiuntė savo Žodį – Sūnų Jėzų Kristų. O kad tik šiolaikinio pasaulio trukšme išgirstume Tą Dievo Žodį kalbantį mums.

Tikriai kiekvieno pašaukimas tai „tarnauti gyvajam Dievui” (greikiškas žodis latreuo – tarnauti, galima išversti kitaip: šlovinti, atiduoti garbę tarnaujant), tačiau trukdo mums įgyventi savo pašaukimą mūsų negyvi darbai – aktualios nuodėmės arba pasekmės ankstesnių blogų veiksmų. Jie turi galios atitraukti mus nuo Dievo ir būti kliūtimis prisiartinti prie Jo. Visa laimė turime Viešpaties Jėzaus Kristaus Kraują, kuris apvalo mus ne kad pradėtume iš naujo linksmintis, bet kad galu gale galėtume tapti paklusnais Dievui. Apmąstymą parašė br. Mateusz Stachowski OFM Conv.