3sakiniai

Nerami yra mamos širdis, kai vaikas primą kartą išvažiuoja be tėvų į kelionę su draugais. Išsigąsta jaunas žmogus, kai mokosi važiuoti dviračiu ar kopia aukštomis kopėčiomis. Susirūpinimas gildo žmogų, globojantį vyresnio amžiaus sergančius tėvus. Bet tarp tų visų kasdieninių neramumų yra dieviška ramybė, kylanti dėl Viešpaties paruoštos vietos danguje ir nuolatinio Jo buvimo šalia, kad saugotų ir stiprintų. Todėl Šv. Paulius nepabūgo ir drąsiai lankėsi pas jo paties įsteigtas bendruomenes, nors anksčiau jų miestuose kai kurie gyventojai, neįtikėję, kėsinosi užmušti jį akmenimis. Dievo ramybė nesaugo nuo problemų ar jaudulio, nuo baimės ir rūpesčių, bet…read more

Kadangi daug ką norime pasiekti savo gyvenime (sukurti laimingą šeimos gyvenimą, kopti karjeros laiptais, įsigyti trokštame daiktą, apkeliauti bent puse pasaulio…) kruopščiai planuojame kaip tai padaryti, ruošiamės ir panaudojame viską, ką tik gali mums šitame padėti. Nors dažnai prisimename tikslą ir svajodami apie jį beveik prarandame sąmonę, kartais užtenka trumpa nesėkmė ar steigiai atsiradųsi kliūtis, kad mūsų viltis išgaruojtų ir visas planas griūtų. Kad niekada mums neužtruktų energijos ir pasijos bei kiekvieną dieną atneštume tikrų ir gausių vaisių, reikia būti kaip vynuogio kekės. Jos prinioksta ir duoda skanių vaisių tik…read more

Šv. Juozapas moko mus, ypač šiandien, kai liturgijoje minime jį – darbininką, kad titulas, ar kartą priimtas sprendimas, įpareigoja visur ir visada tinkamai elgtis. Švč. Mergelės Marijos Sužadėtinis ir Dievo Sūnaus Globėjas, angelo paragintas ir padrąsintas, priėmė savo žmoną bei pradėtą iš Šventosios Dvasios vaiką kaip dera vyrui ir tėvui. Eidamas šias pareigas Juozapas ne tik pasirūpindavo materialiniais reikalais savo namuose dirbdamas staliumi. Jis parodo, kad šeimos gyvenimas ir darbas žmogui yra būtinas ir naudingas, nes formuoja charakterį bei moko atsakomybės, padeda žmogui nuolat bręsti ir kūrybingai žiūrėti į kasdienybę,…read more

Vasarą su draugais nuvažiavę į kalnus, įprastai, kopdavom  į viršūnes ir nusileisdavom į slėnius. Kadangi daugybė jų pirmą kartą patyrė tokios kelionės iššūkius ir jau pirmą dieną buvo labai pavargę, susirūpinęs paklausiau: „Ar rytoj irgi norite keliauti, ar pailsėti?“ Netikėtai jie atsakė: „Su malonumu vėl kopsime“. Kartais net didžiausius sunkumus verta pakelti ir atrodančias neįveikiamas užduotis spręsti, nes įveiktų lūkesčių vertė žymiai viršija pasiaukojimą. Taip padarė ir Jėzus, kuris mylėdamas kiekvieną mūsų ir norėdamas mūsų išganymo, priėmė žmogišką prigimtį, kad galėtų ją paaukoti mirdamas ant kryžiaus, o prisikeldamas parodyti kelią…read more

Kartais atrodo, jog Apaštalams, kurie matė Jėzų Kristų, girdėjo Jo mokymus ir buvo Jo padarytų stebuklų dalininkais, įtikėti buvo lengviau, nei mums,  kurie nei nematėme nei girdėjome Mesijo. Tačiau tikėti nereiškia matyti ar girdėti, bet priimti tai, ko negalime įrodyti logika, tyrimais ar asmenine patirtimi. Apaštalai lygiai kaip ir mes turėjo įtikėti Į Jėzų – Dievą, kuris mūsų juslėm nėra pasiekiamas ir protu apčiuopamas. O gal Apaštalams net buvo sunkiau, nes jie matė Jėzų – Dievo Sūnų tapusį žmogumi.