3sakiniai

Nelabai gera ir patogu gyventi tamsoje, nes gali prasiskelti galvą, įkristi į duobę arba kažkaip kitaip susižaloti. Deja, laikui bėgant priprantame prie skausmo, nuolatinių žaizdų, slegiančios aplinkos ir nematydami galimybės kitaip gyventi, nebenorime pasikeitimų. Tačiau užtenka trumpo šviesos spindulio, kad atgimtų troškimas siekti matomo pasaulio. Jėzaus Kristaus prisikėlimas apšviečia gyvenančius nuodėmių tamsybėse ir rodo kelią į kitokį, kokybišką gyvenimą. Ar leisti velykų džiaugsmui vesti į laisvę, ar eiti paskui pažadintą entuziazmą – tai kiekvieno asmeninis apsisprendimas.

Pirmosios Bažnyčios bendruomenės nariai vadovavosi kitokiomis vertybėmis ir kitaip kūrė žmogiškus santykius negu netikintys. Jie viską turėjo bendra, dalijosi viskuo, nepamiršdami dosniai sušelpti stokojančius, nes jų širdys plakė meilės ritmu, o sielos vienu balsu šlovino Viešpatį. Tik taip žemiškus reikalus tvarkantis žmogus gali suprasti dangiškus dalykus ir ilgėtis amžinybės.

Apaštalai ir pirmosios Bažnyčios bendruomenės nariai uoliai troško skelbti Evangeliją kiekvienam žmogui, nepraleidžiant nė vienos atsiradusios progos. Prašė drąsos ir Šventosios Dvasios galios, nes nepasitikėjo savo jėgomis ir gabumais, ypač, kai teko jiems stovėti prieš išsilavinusius ar turinčius valdžią. Užtekdavo, kad gimę iš Dvasios bei liepsnojantys tikėjimu Jėzaus sekėjai pasimelstų, kad  ir žemė sudrebėtų, ligonis pasveiktų, piktosios dvasios varginami žmonės būtų laisvi, iš kalėjimo išeitų neteisingai nubausti, o visi žmonės būtų nustebę. Nieko čia neįprasto – juk Dievas yra dangaus, žemės, jūros ir visko, kas juose yra, Kūrėjas ir Valdovas,…read more

Prisikėlęs Jėzus Kristus atėjo pas Apaštalus apdovanoti juos ramybe ir gailestingumu – didžiausios ir tobuliausios meilės vaisiais. Tuo pačiu išsiuntė juos su misija – Šventosios Dvasios galia, išpažinties sakramento metu, teikti žmonėms išrišimo malonę. Viešpaties dosnumas yra besąlyginis ir dovanai dalijamas. Todėl, kas priima Aukščiausiojo atleidimą privalo ir pats kitiems atleisti pagal dažnai kartojamus „Tėve mūsų” maldos žodžius: „atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“.

Ūkininkas, ardamas žemę, surenka akmenis, kad javai turėtų geras sąlygas augti. Panašiai statytojas, lygina sklypą savo namui, kad pastatas lygiai stovėtų. Bet yra reikalingas akmuo, kuriuo ūkininkas žymi savo žemės ribas, o statytojas naudoja paremti sienų kampą. Dvasiniame gyvenime taip pat reikia pašalinti abejones ir žmogiškus įsitikinimus, nesiremti jausmais ar emocijomis, o tuo pačiu besąlygiškai pasitikėti Jėzumi – Kertiniu Akmeniu, kuris labai dažnai netikėtai atsistoja gyvenimo pakrantėje ir prašo padaryti kažką, kas atrodo beprasmiška. Iš paklusnumo šiam Akmeniui „gimsta 153 stebuklai”.

Jėzus įvairiais būdais bandė įtikinti Apaštalus, jog yra prisikėlęs ir gyvas, kad galėtų būti Jo liudytojais visuose pasaulio kraštuose. (arba visame pasaulyje) Pasauliui ne tiek reikia mokytojų kiek liudytojų, nes žodžiai tik moko, o pavyzdys patraukia. Dievo Sūnui nuolat reikia bendrininkų, todėl ir mums leidžia paliesti Jį – Dievą, valgo su mumis ir rodo savo žaizdas – stigmas, t.y. leidžia patirti Jo galią, kasdien yra šalia mūsų ir apdovanoja meile atleidžiant nuodėmes.Ar to užtenka, jog įtikintų mane būti Prisikėlusiojo liudytoju?

Luošas žmogus kasdien ant šventyklos slenksčio prašė maldininkų išmaldos, kad palengvintų jo likimą ir užtikrintų pragyvenimui lėšų, nes jų pats negalėjo užsidirbti. Petras ir Jonas nusprendė padovanoti kažką kitą – nešelpti materiališkai, bet sugražinti jam sveikatą ir žmogaus orūmą. Tai daugiau negu jis prašė, tikėjosi, ar net svajojo. Kartais mums pakanka tik šiek tiek išpildyti svajones ir priartėti prie tikslų. Tačiau Dievas nori mus traukti į šventumo aukštybes ir apdovanoti žmogiškumo pilnatve.