Vaikai dažnai tyčia ir slapta nuo tėvų akių numeta trupinius šunyčiams, esantiems po stalu – taip juos myli! Vaikams tai trupiniai, šunyčiams – reikalingas ėdalas. Dievas kiekvienam mums teikia kruopščiai parengtas ir pritaikytas malones – tokias, kokių reikia, kada reikia ir tiek, kiek reikia, be jokio atsitiktinumo.1858 metais, Lurde, mažai mergaitei Bernadetai Soubirous ne kartą pasirodė Švč. Mergelė Marija, kviečianti atsiversti ir atgailauti kalbant rožinį – maldą lyg trupinius.
Dievui labai rūpi kiekvienas žmogus, nes sukūrė jį savo rankomis ir paliko pirštų antspaudus, kaip atpažinimo ženklą ir savo pažadą mylėti kad ir kas atsitiktų. Vis dėlto žmogus gali pats nuspręsti ar gyventi geismų ir nesuvaldytų troškimų tempiamas, ar leisti savo sieloje gyventi Šventajai Dvasiai ir padaryti ją Aukščiausiojo Dievo šventove. Todėl šios dienos globėja, šv. Scholastika, tyra Viešpaties akyse ir nesutepta net nuodėmės šėšeliu, mirties dieną pakilo į dangų baltojo balandžio pavidale.
Sukūrdamas žmogų Viešpats kiekvienam parengė pašaukimo kelią ir uždavinį: su dėkingumu šlovinti Dievą, gyventi meile bendruomenėje ir rūpestingai valdyti pasaulį. Deja, dėl silpnos valios ir žvilgsnio nusukto nuo savo Kūrėjo, žmogus pradėjo skriausti savo bendražygius, išnaudoti visą kurinyją, o užvaldytas puikybės net pradėjo skelbti savo taisykles ir įsakymus. Tačiau Jėzus, Dievo atsiustas Sūnus, kantriai moko, taiso ir sustato į savo vėžes, primindamas kieno įsakymai yra svarbiausi.
Kiekvienas gamintojas savo produktams duoda garantiją, patvirtindamas, jog per tam tikrą laiką, teisingai naudojant, be jokių sutrikimų atliks visus savo darbus, o jei prietaisas suges dėl gamintojo kaltės (broko) – garantuoja savo sąskaita pataisyti arba pakeisti nauju. Dievas, sukūręs pasaulį, garantuoja savo palaimą ir globą visai kūrinijai. Jis pažadėjo ir atsiuntė savo Sūnų, kad viską atnaujintų, net jeigu kaltė – pačių žmonių. Visos ligos, kentėjimai, kančios, problemos ir triūsas – tai gimtosios nuodėmės pasekmės. Tačiau Dievas žmonėms duoda Jo gailestingumo „garantiją” galiojančią iki pasaulio pabaigos.
Laiko, deja, dabar nebranginame. Kai kurie žmonės net atsisako maldos, arba teisinasi užimtumu praleisdami tą svarbią akimirką Dievo akivaizdoje, arba nuvertina pokalbį su Kūrėju ir Išganytoju. Bet stabtelkim ir pagalvokim, kiek laiko bergždžiai praleidžiame, vogdami iš artimųjų, iš draugų, iš saviugdos, iš savo poilsio ir iš Dievo… O juk malda ištobulina mūsų įgūdžius ir talentus bei „pristabdo laiką”. Ir pats Viešpats Jėzus ėjo į nuošalią vietą susitikti su savo Tėvu. Juk ką mylime, su tuo norime būti.
Geras piemuo rūpinasi avimis bet kuriuo laiku: dieną veda į žaliuojančias pievas ir prie vandens, naktį saugo nuo pavojaus, nes kiekviena avis jam brangi ir ypatinga. Avys pasitiki savo piemeniu, atpažįsta jo balsą ir seka juo. Piemuo ir avys tai gera komanda; vienas be kito nebūtų savimi! Be Dievo ir be bendravimo su Juo negaliu būti savimi, o mano gyvenimas tampa karikatūra.
Žmogus, nesiklausantis sąžinės balso, greitai įsipainioja į nuodėmių pinkles. Pradžioje pasirenka malonius ir patogius dalykus, nepastebimai tie blogi darbai jo akyse tampa gerais, o galu gale, net jeigu nori pasielgti kitaip, nebegali pats spręsti ir privalo „šokti kaip jam piktasis groja”. Atsisakęs bent vienos vertybės, arba išteisinęs nuodėmę, žmogus griauna visą gėrio hierarchiją, kilmingo šventumą ir grožio pastovumą. Ne visi eina Erodo keliu – Jonas Krikštytojas ištvermingai stovėjo tiesoje ir neišsižadėjo teisingumo, net aukodamas savo gyvybę. Todėl sąžinė jo negraužė, o Dievas Jį pagyrė vadindamas „didžiausiu gimusiųjų iš moters”.
Jėzus išsiuntė dvyliką Apaštalų raginti žmones atsiversti bei padėti jiems tai padaryti sakramentinėmis malonėmis ir Žodžio galia. Per amžius katalikų Bažnyčios uždavinys ir mokymas (dogmos) nesikeitė – Bažnyčia buvo ir yra sergėtoja viso Dievo Apreiškimo, Gerosios Naujienos, kurią Jėzus paliko Apaštalams. Ir šiandien Viešpats pašaukia ir siunčia naujus savo bendrininkus skelbti tas pačias tikėjimo tiesas ir teikti tokias pačias malones, o įšventinimo metu, per rankų * uždėjimą, priima šią pareigą ir gauna būtina dvasinę galią. * – Nenutraukiama Apaštalų įpėdinystė. Apaštalai ir jų teisėti įpėdiniai savo sekėjams per rankų uždėjimą…read more
Nors Dievas yra amžinas, tobulas, visagalis ir pilnas didybės nori būti kuo arčiau mūsų, gyventi tarp mūsų, būti mūsų reikaluose ir net vadintis musiškiu. Tas bendravimas neatima nei nesumažina Jo garbės ir autoriteto, o mums padeda tobulėti ir stiprėti gerume, net, žiūrint žmonių akimis, prastoje padėtyje. Šv. Blažiejus, nuteistas mirti dėl tikėjimo ir vestas į bausmės vietą išgelbėjo žemiškąjį gyvenimą berniuko, kurio gerklėje užstrigo ašaką. Darydamas nesavanaudiškai gerą šios dienos globėjas tapo dieviškuoju.
Jėzus yra Amžnoji Šviesa, kuriai nereikia medienos, anglies ar kažko kito, kad liepnuotų – tai Ji viską uždega, ir ne tam, kad niokotų, bet ištobulintų ir padarytų amžina, kaip patį yra. Tai Šviesai Marija leido išsiliepsnuoti savo sieloje apreiškimo metu, Juozapas – priimdamas žemiškojo tėvo pareigas, Simeonas – per savo ištikimybę, o pranašė Ona – per ilgius metus šlovindama Viešpatį. Ar manyje yra kažkas, ką leisiu Mesijui uždegti?
